Prasidėjus rudens Seimo sesijai D.Grybauskaitė rodo didelį norą bendradarbiauti (pažėrė eilę įstatymų projektų) ir vis ragina politines puses užbaigti tarpusavio priešpriešą.

Tai ryškus pasikeitimas nuo anksčiau, kai ji politinį kapojimąsi toleravo ir netgi sirgo už konservatorius (per vieną iš metinių pranešimų pakartojo konservatorių tiesas, kad valstybės valdyme daug chaoso ir kad valdantieji nekontroliuoja padėties). Tačiau mums turi rūpėti kitas klausimas – o kodėl prezidentei parūpo taika tarp partijų tik dabar? Kaip ne kaip, kapojimaisi prasidėjo 2016 m. spalį, dar tą pačią naktį, kai paaiškėjo, kad konservatoriai nelaimėjo šio Seimo rinkimų.

Tada iš visų pusių pasipylė apmaudas ir vaitojimai, kad valstiečiai šios šalies nesugebės suvaldyti, kad neturi tam nei kompetencijos, nei intelekto jos įgyti. Pasipylė patyčios, kurių epicentras buvo valstybinės televizijos transliuojama „Panorama“. Vadinasi, patyčių vajų orkestravo ne verslo struktūros, o tie, kurie turi valdžios LRT vadovybei.

Šios visuotinės patyčios prieš valstiečius žiniasklaidoje ėmė rimti tik po to, kai pastarieji pradėjo kasti korupciją pačioje LRT. Nuo tada turime ne visuotinį žiniasklaidos puolimą prieš valstiečius ir asmeniškai R.Karbauskį, o šiaip valstiečių ir konservatorių priešpriešą. Praėjus kokiam pusmečiui nuo patyčių vajaus pradžios R.Karbauskis ėmė išrašinėti konservatoriams grąžos. Pamažu kompromato amunicija prieš valstiečius visai baigėsi, tačiau Karbauskis ir valstiečiai toliau sėkmingai kompromitavo konservatorius. Paaiškėjo, kad į korupcinius reikaliukus įsipainiojęs T.Langaitis, netrukus dėl priekabiavimo skandalo krito M.Majauskas, dar po kiek laiko išaiškėjo kad M.Adomėnas vykdė MG Baltic nurodymus, o galiausiai sužinojome, kad G.Landsbergis palyginti su R.Karbauskiu yra pusiau oligarchas – jo žmona iš vaikų gauna pusę tiek pelno kiek Karbauskiui atneša „Agrokoncernas“, nors verslų pajamos skiriasi net dvidešimt kartų.

Taigi prezidentės numylėtieji konservatoriai ėmė kaip reikiant degti. Tolesnė priešprieša prezidentei  aiškiai nenaudinga – vis tiek aišku, kad valstiečių šešėlinių manipuliacijų būdais nenuvers, gali net asmeniškai nukentėti  - ne tik galutinai susikompromituos jos valdomi konservatoriai ir kitos partijos, bet Karbauskis gali užminti ant uodegos jai pačiai. Kaip ne kaip, R.Karbauskis jau parodė, kad nebijo susiremti su prezidente, taip pat tvirtai deklaravo ryžtą išvalyti valstybę nuo korupcinių ryšių ir šešėlinių įtakų.

Kadangi mūsų prezidentė mėgsta tampyti valstybės procesus už virvučių, šie R. Karbauskio planai kelia grėsmę ir jai asmeniškai. Jau ir šiandien išlindo nemažai galų, kai prezidentė šešėliniais būdais darė poveikį valstybei (daugiau apie tai skaitykite čia). Kiek dar visko gali išlįsti, kai žmonės įsidrąsins ir prabils prieš prezidentę?

Taigi prezidentė siekia paliaubų ir visa kaip gesina karo liepsnas tarp konservatorių bei valstiečių. Taip ji, ko gero, aukoja konservatorių partiją, nes be asmeniškumų konservatoriai praktiškai nieko iki šiol šioje kadencijoje nenuveikė ir nepasiūlė. Gal jums įsiminė nors vienas įstatymo pasiūlymas, kuriuo jie mėgino įtikinti valdančiuosius?  

Konservatorių retorika kad viskas griūva, kad demokratija pavojuje pavertė juos marginalia rėksnių ir gelbėtojų partija – nors iš pradžių jie prisistatinėjo kaip gelbėtojai nuo gelbėtojų, dabartinė šalies raidos rodikliai visiškai paneigia kokią tai būtinybę šalį gelbėti. Štai kad ir šiandien (2018 rugsėjo 6 d.) pasirodė žinia, kad vidutinis atlyginimas Lietuvoje perkopė 900 eurų ribą.

Taigi bus įdomu pažiūrėti kaip konservatoriai atrodys konstruktyvios opozicijos vaidmenyje, į kurį juos dabar įstūminėja prezidentė. Antra vertus dar neaišku ar tas karas liausis – ar R.Karbauskis paklausys prezidentės raginimų ir nustos kastis po konservatoriais. Tai reikštų pamiršti apie savo pažadą „nusausinti pelkę“ (iš JAV atėjusi metafora, reiškianti kovą prieš politikų, valdininkų ir lobistų valstybės užvaldymą, kuris jiems leidžia naudotis įgyta galia neteisėtai įtakai skleisti).

Anksčiau mus buvo paralyžiavęs tradicinis tikėjimas, kad karalius tik geras, dėl visko kalti dvariškiai. Turiu menkai abejonių, kad „pelkę“ valdo D.Grybauskaitė, kad iš inercijos retas kurtis išdrįsta jai pasipriešinti, atskleisti atvejus, kai ji peržengia savo įgaliojimų ribas. Pavyzdžiui, epizodas, kai ji liepė D.Mockui „patraukti skaliką“ kad netrukdytų į gen. prokurorus pastatytų jai reikiamą, tegu ir nepakankamos reputacijos ar kvalifikacijos  žmogų, visuomenėje taip ir liko be apibendrinančios išvados.

Politikų asmeniškumai iš tiesų valstybei nekenkia. Vykstant intensyviai priešpriešai piliečiai daugiau sužino apie savo išrinktųjų nuodėmes, šie nedrįsta piktnaudžiauti savo galiomis. Kur du pešasi, trečias laimi. Tas trečias šiuo atveju yra Lietuvos valstybė ir jos žmonės.