2010-02-10 09:43:00
trūkstama dalis

Čia trūkstamas priedas prie vakarykštės žinutės (Evangelikė reformatorė kelia rankas 2010 02 09). Deja, šį failą automatiškai „nukabino“ sistema.

http://magistrai.lt/ikelimas/files/6728698_Krikscioniskitiesosiskraipymai.doc

Taip pat, panašu, kad techniniai nesklandumai jau tikrai eina į pabaigą ir netrukus pasirodys naujas svetainės veidas. Kai tai nutiks, jūsų žinučių prenumerata automatiškai nutrūks. Kad gautumėte žinutes toliau, prašom registruotis iš naujo, kai pamatysite naują svetainės veidą. 

2010-02-09 20:00:12
trūkstama priesaga

Čia trūkstamas priedas prie šiandienos žinutės (Evangelikė reformatorė kelia rankas). http://magistrai.lt/ikelimas/files/6728698_Krikscioniskitiesosiskraipymai.doc

Deja, bet šį failą automatiškai „nukabino“ sistema.

Taip pat, panašu, kad techniniai nesklandumai jau tikrai eina į pabaigą ir netrukus pasirodys naujas svetainės veidas. Kai tai nutiks, jūsų žinučių prenumerata automatiškai nutrūks. Kad gautumėte žinutes toliau, prašom registruotis iš naujo.  

2010-02-09 15:21:16
Evangelikė reformatė kelia rankas

Po to, kai paskelbiau pokalbį su G.Sivilevičiumi svetainėje sekmingatauta.lt, į mane tą pačią dieną kreipėsi Gitana Valavičiūtė, Evangelikų reformatų bažnyčios Vilniaus parapijos pirmininkė. Ji mandagiai atsiprašė už G.Sivilevičiaus mintis ir pasakė, kad tai nėra protestantiškas vertybes atstovaujantis asmuo. Aš jos pastabas, kaip ji to prašė, paskelbiau prie diskusijos su G.Sivilevičiumi.

Su Gitana Valavičiūte pagarbiai sutarėme, kad mums krikščionybės teisingumo klausimą reikėtų objektyviai išdiskutuoti. Sutarėme, kad turime sąžiningai ieškoti, kas teisinga, o kas ne. Žinoma, apsidžiaugiau, kad pagaliau atsirado tiesa besidomintis krikščionis ir ėmiausi ruošti argumentaciją (čia didelis dėkui anoniminiam skaitytojui, kuris neseniai į atsiliepimus atsiuntė vertingų nuorodų) bei skaityti Gitanos atsiųstą medžiagą apie evangelikų reformatų (kalvinistų) mokymo autentiškumą.

Kai darbas ėjo į pabaigą – koks nusivylimas – Gitana staiga parašė, kad ji pernelyg užsiėmusi ir diskusijai neturės laiko. Na, ką padarysi. Ir vėl nebeliko su kuo diskutuoti, ir vėl joks krikščionis nebenori gilintis ar krikščioniškas mokymas teisingas. Ką padarysi: nusiunčiau Gitanai surinktą medžiagą. O kad jau ją pasivarginau ją pateikti, tai mielai dovanoju ir jums. Žr. priesagą.
2010-02-08 13:05:53
Laiškas Izraelio ambasadoriui

Sveiki, mielieji. Praėjusį savaitgalį praleidau didžiuliame žydų sambūryje. Vilniuje, Villon viešbutyje, vyko kasmetinis renginys „Limmud Keshet“ (hebr. mokymosi vaivorykštė). Suvažiavo žydai iš 15 šalių, daugiausia iš Baltijos šalių. Renginys buvo skirtas Baltijos valstybių 20-čiui paminėti. Renginyje pasirodė Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas, keli ambasadoriai.

Šį sambūrį geriausia būtų palyginti su mūsų dainų iš šokių festivaliu, koks buvo praėjusiais metais minint Lietuvos tūkstantmetį. Tik čia susitelkimas buvo į mokymąsi. Aš atidžiai klausiausi kas neramina Baltijos žydų bendruomenę, pagrindinį dėmesį skyriau, žinoma, bendravimo su vietinėmis tautomis problemoms.

Trumpai tariant, įspūdis daugmaž toks: žydams santykiai su lietuviais (latviais, estais, t.t.) yra juos į frustraciją varanti tema. Jie giliai įsitikinę, kad lietuviai nenori jų suprasti (tuo tarpu lietuviai šventai įsitikinę, kad žydas niekuomet nenorės atvirai pasakoti). Pavyzdžiui, jie tarpusavyje kalba, kad Lietuvoje pilna antisemitų, kad visuomenės dauguma jų nemėgsta. Tačiau kai  paprašau sukonkretinti, kur čia koks antisemitas pastaruoju laiku pasireiškė, negali įvardinti nei vieno incidento.

Žodžiu, liko dar nemažai ledo luitų, kuriuos turėsime ištirpdyti. Šiuo metu Lietuvos ir apskritai žydų pagalba mūsų šaliai kaip niekad reikalinga. Jų IQ, dorovinis lygis, inteligencija viršija mūsiškę, todėl patekus į tokį akligatvį būtų tiesiog neatsakinga nepaprašyti šių žmonių paramos ir pagalbos. O lietuviams apie žydus reikia žinoti šį svarbiausią dalyką: šmeižk juos, derg purvais ir pats nesuprasi, kaip atsidūrei purve (prisiminkite, kiek būdavo neigiamos reklamos apie lietuvius užsienyje, o kaip ji staiga netikėtai išgaravo). Arba ateik pas juos kaip draugas, ir lengvai rasi bendrą kalbą, su tavim kalbėsis šilčiau, nei saviškiai.

Tai yra žmonės, su kuriais, jei nori, lengva susidraugauti. O mums draugystė su žydais tiek daug žada! Galime pasisemti jų gyvenimo išminties, gauti konsultacijų einamoms problemoms. Santykių atšilimas automatiškai atneša mums teigiamos reklamos tarptautinėje arenoje už mažiausiai dešimtis milijonų litų. Tai tarptautiniai ryšiai, atsidarinėja durys, kurios antraip liks užvertos (pavyzdžiui, tame renginyje turėjau garbės pasikalbėti su britų ambasadoriumi, etc.).

Kas skaitote angliškai, tikriausiai mielai paskaitys mano laišką, skirtą Izraelio ambasadoriui Latvijoje ir Lietuvoje: http://magistrai.lt/ikelimas/files/6264702_LettertoAmbassadorApter.doc

 

2010-02-04 13:45:51
Ar egzistuoja „teisinga“ krikščionybė?

Sveikas Aurimai, jau norėjau atsisakyti tavo žinučių, o čia še tau, kad
nori - puikus spyris šėtonui i užpakali, tik vieno tau linkiu, kad ir tau religija neužgožtu tikrojo pažinimo ir tiesos. O pas katalikus, protestantus pilna religijos ir stabu.
Tikrasis sekimas Kristumi nieko bendro neturi su katalikų bažnyčia ar
protestantu aklu paraidiniu Biblijos skaitymu.

http://biblijos.lt/bible/3/GAL/3 Čia gali nusiųsti krikščionims, kurie deklaruoja, kad esą Krikščionys ir ten N. Testamentas, kad pasiskaitytų kur jų pačių širdys, kai pradeda kaltinti, kad nieko nesupranti ir tu Jo nepražysti. Tai ir jie patys Jo arba nepražysta arba yra nutolę nuo Jo. Ir savo pačių sprendimu įsikinkė vėl atgal i įstatymo rėmus, o tada jau visi aplink nusidėjėliai ir visiems skelbia Jėzų žodžiu, o ne darbais.
Tu tikresnis Krikščionis negu jie. Garantuoju kad Antakalnio byla ne
vienam vargetai palengvino gyvenimą.
Čia klausimėlis, ar jie bent suprato, kad tu ne judaizmą neši, o tik tą dalį, kur Dievas išminties moko, kad mūsų tauta taptu dvasiškai išprususi ir nereikėtu kaltint ko papuolė, pačiam sėdint rankas sudėjus. O kad kali į skaudžiausią Krikščionių vietą - Dievo nepažystančius dvasininkus - tai tikrai taikliai, todėl taip ir skauda.
Man ir pačiam tai nusibodo ir pradedu veikti. Sėkmės, Jonas

Matote, visuomenei dvasinė tradicija – tai tas pats, kas kompiuteriui „Windows‘ai“. Jei ši tradicija racionali, ji gerai veikia ir leidžia visuomenei gražiai pabaigti pradėtus darbus. Jei programoje yra klaidų, tuomet ji mes sisteminę klaidą. O kaip mums praktiškai sekasi su mūsų dvasine tradicija? Prie krikščionybės vyrauja ne meilės, o beširdiškumo, taikstimosi su blogiu, egoizmo ir materializmo kultai. Už tokią padėtį, anot dvasininkų, atsako ne jie, o neteisingai juos supratę pasekėjai.

Jei manote, kad visa tai tik pastarųjų laikų pakrikimas, galvokite iš naujo. Nes čia šimtmečiais žmogus buvo beteisis. Jei kokį varganą gyvenimą ir susikurdavo, tai tik nusižemindamas, pataikaudamas ponui. Prie šios tradicijos mes visuomet turėjome ir šiandien didele dalimi turime feodalinius santykius. Be to, gyvename kruviniausiame per istoriją iš visų žemynų.

O jei iš tiesų taip, tuomet mes garbiname stabą, kuris mus žudo. Esame stabmeldžiai ir, jei nesustosime, garantuotai pražūsime.

Kaip jūs apskritai tapote katalikais? Ar tai iš tiesų jūsų sąmoningas pasirinkimas? O kas, jei būtumėte gimę 300 km. į rytus? Tuomet, galiu duoti 99,9 proc. garantiją, kad būtumėte stačiatikis ir krūtine stotumėte už aną teoriją. O jei gimtumėte 2000 km. į pietus? Tuomet kumščiu grūmotumėte gatvėse ir šauktumėte krikščionims mirties.  Tad kaip mes galime būti tikri, kad mūsų tradicija tai teisinga, tai visiems kitiems išplovė smegenis?

Yra tik vienas būdas sužinoti, kur yra tiesa. Mes privalome atlikti nešališką tyrimą. Panašiai, kaip policija, tyrinėjanti įvykio aplinkybes. Norime žinoti tiesą - turime blaiviu protu dirbti, analizuoti. Priešingu atveju mes būsime kaip tie minioje, kurie jau „žino“, kad D. Kedžio dukrą A. Ūsas tikrai prievartavo, ir reikalauja nedelsiant su „pedofilu“ susidoroti. Nejau norėtumėte, kad susidorotų tik dėl to, kad įsiaudrinusi minia trokšta jo egzekucijos? Taip ir su dvasine tradicija – negalime kuo nors patikėti tik dėl to, kad mane tai pakylėja ir jaučiasi kaip didis dalykas. Taip pat negalime kažkuo patikėti tik dėl to, kad tuo tiki „visi kiti“. Jei norime oraus gyvenime, turime būti blaivaus proto, o tai reiškia sąžiningai siekti tiesos.

Laimei, Jonas pastebi, kad man svarbu dvasinė tiesa, o ne primesti judaizmą. Jei taip būtų, tuomet daugiau rašyčiau apie tefilinus, košerinį maistą, apipjaustymą ir panašiai. Tuo tarpu man rūpi tiesa, o užvis labiausiai rūpi atlikti žmogišką pareigą - padėti visuomenei, kuri šiandien pasimetusi ir jai labai skauda. Dėl šio reikalo ryžausi rizikingiausiam žingsniui savo gyvenime. Manote, taip jau paprasta atsistoti ir garsiai pareikšti, kad krikščionybė užrakina visuomenę nelaimių grandinėje? Ar galite įsivaizduoti, kiek rizikavau tai darydamas? Kaip man reikėtų čia gyventi, jei kunigai būtų sugebėję duoti man atkirtį ir mano argumentus būtų nulenkę?

Jonas taip pat pagerbia mane komplimentu, kad esu didesnis krikščionis už anuos, o tie grįžo prie įstatymų laikymosi ir skelbia Kristų ne darbais, o žodžiu. Ačiū, esu išties pamalonintas. Tačiau šiuo atveju jus suklaidino. Tiesiai šviesiai kalbant, eilinį kartą žydus apšmeižė. Nuo jūsų nutylėjo, kad antroji Jeruzalės šventykla kaip tik ir buvo sugriauta dėl to, kad žydai sausai laikėsi religinių priesakų. Tiesa, ten daug taisyklių, ir kai kurios iš jų iš pažiūros atrodo beprasmės. Tačiau judėjo darbas ir yra ieškoti racionalaus paaiškinimo, kodėl reikia atlikti tuos ritualus. Mieli skaitytojai, jūs visi galite paliudyti, kad aš niekada jums nieko nesiūliau be racionalaus pagrindimo.

Deja, Jonai, nėra tokio dalyko kaip tikroji, teisingesnė krikščionybė, kurios nepropaguoja kunigai. Yra tik pop religija, kuri kelis tūkstančius metų frustravo dvasinius civilizacijos tikslus. Ji visai neskatina siekti objektyvaus dvasinio išprusimo. Vietoj to, jūs turėtumėte tiesiog karštai tikėti ir daryti gerus darbus. Taigi, gyventi improvizuojant. Tačiau kas atsitinka, kai toks improvizuotojas susiduria su didesniais sunkumais? Kas būtų, jei netreniruotą jaunuolį aprengtume kareivio aprangą ir išmestume į frontą? – Žinia, jis ten arba žūtų, arba išprotėtų. – Tad kaip mes įveiksime dvasinius iššūkius, jei mūsų protas ir kūnas bus netreniruoti? Taigi, reikia mokytis. Čia ir yra didžioji žydų sėkmės paslaptis, kad jie nepaliaujamai studijuoja dvasinę tikrovę.

2010-02-03 12:20:47
Komentarai pokalbiui su protestantu

Gavau tikrai nemažai atsiliepimų į ST straipsnį „Pokalbiai su protestantu“. Ši tema prenumeratoriams labai įdomi, todėl dar truputį pakomentuosiu mūsų pokalbį.

Jei įsiskaitysite į pokalbio su kunigu ar protestantu pradžias, aiškiai pastebėsite, kad jie instinktyviai tiki, jog dvasingumas įgyjamas per žinias. Pavyzdžiui, G.Sivilevičius mane primygtinai ragina paskaityti N.testamentą. Perskaitęs turėčiau suprasti apie krikščionybę ir „nepezėti“. Ji nesiūlo iš karto įtikėti neskaičius, taigi iš esmės tiki dvasiniu išprusimu. Tačiau po poros žinučių jis (taip pat ir R. Grigas) nuo šio principo atsitraukia ir pradeda ginti aklą tikėjimą: „Krikscionybe- tai Jezus Kristus, gyvojo Dievo Sunus. Mires uz musu nuodemes, uz mano, tavo ,jo, jos,-ir prisikeles.  Jezus yra gyvas siandien, jis asmuo. Reikia tiket sirdimi, o ne tik zinot apie Kristu”. Arba dar toliau jis taip rašo: “Lietuvos problema yra ta kad visi yra girdeje apie Jezu, bet savo sirdyje netiki juo !”

Vadinasi, čia turime paradoksą: oponentai skiria man kaip vaistą intelektinį pažinimą – skaityk Bibliją -  o patys intelektinio pažinimo vengia. Gintaras rašo: „Kaip galima abejoti tuo kas tikra ir gyva?. Kad mane visai priremtų prie sienos, pasitelkia amžinai jauną savo argumentą: krikščionybė yra aukštesnis lygis, ir taškas. Kai jam tenka ginti savo teiginius, jis atšauna: “Biblija - man galutinis ir neginčijamas autoritetas, kuria aš tikiu ir remiuosi visose gyvenimo aplinkybėse. Ir taškas. Man tik juoką sukelia visos abejonės ir neva faktai del Šv Rašto autentiškumo,- tokių esu matęs n plius k.Ir ką?”

Negerai, kai žmogus, gavęs progą pasitikrinti, ar teisingi jo pamatiniai įsitikinimai, tik juokiasi. Taip, beje, elgiasi alkoholikas, kai kas nors mėgina jį priremti blaiviai pamąstyti apie tai, ką su juo daro alkoholis. Tada alkoholikas taip pat mėgina viską nuleisti juokais.

Toliau Gintaras gina savo aklą tikėjimą panašiu būdu, kaip narkomanas heroino džiaugsmus: „ Krikščionybė- ne(tik) religija,netgi ne gyvenimo būdas, tai- pats gyvenimas. ....  ..viskas alsuoja gyvybe ir Dievo palaiminimu”.  Ką jis iš esmės sako – šitas reikalas „žiauriai veža“. O ar jis tau gerai – nenoriu apie tai kalbėti, nes viduje žinau, kad neteksiu tokios svarbios man emocinės atramos. Todėl visi, kurie tokiam bando pateikti kitą nuomonę apie šį narkotiką – arba kvailiai, arba priešai ir niekšai. Deja, tačiau nuo priklausomybių kenčiantys asmenys dėl to atvirai ir nediskutuoja apie savo priklausomybes, kad „jaučia tiesą...“. Na, o sektantai visuomet priešiškai pasitinka kiekvieną, kuris verčia juos abejoti savo tiesų pagrįstumu.

Prieš pasiplaudami jie abu daro viską, kad įvarytų man kompleksą: “O jus noriu padrasinti,- jūs ir išpažindamas judaizmą, niekada netapsite jiems lygus. Liksite visada žemesnės kastos. Jeigu jus tenkina padėtis  garcon-gizelis, -tada sėkmės”. Taigi, aiškiai parodo, kad tiesa jiems neįdomi, jiems įdomi tik SAVA tiesa. Arba štai Gintaras Sivilevičius prakalba kaip tikras inkvizitorius: „Ir dar -jusu rasiniuose jauciamas tonasas vienas zinau ka ir kaip daryti, o jus visi neismaneliu banda, kuriuos valdzia ir kunigai dulkina ir tt". Kas tai- isdidumas ir pasiaukstinimas?”. Atsakysiu Gintarui, kad toks mano tonas atsirado dėl to, kad kunigai nenori aptarti daugybės abejonių, iškilusių dėl krikščioniško mokymo atitikimo tiesai. Nors, kaip ne kaip, aiškinti tikėjimą - tai svarbiausias jų darbas...

Taigi, diskusijos su visais krikščionimis vyksta pagal vieną aiškų scenarijų:

1. Siūlo intelektinį išprusimą. Mane pagarbiai moko, kad kažko nežinau, mėgina draugiškai paaiškinti mano „klaidas“. 

2. Susinervina, kad šaltakraujiškai daužau tų „tiesas“ į šipulius, ima drabstytis purvais.

3. Mėgina varyti man kompleksus, kad esu nevisprotis (pamenate, kad yra toks reiškinys kaip savo trūkumų projektavimas? Psichologijoje taip vadinamas savo negatyvių minčių, jausmų ir elgesio priskyrimas kitiems žmonėms ir aplinkai).

4. Dingsta kartą ir visiems laikams.

Jei peržiūrėsite seną nuorodą, šį diskusijų šabloną nesunku pastebėti ir dispute su R.Grigu, „Carito“ gen. direktoriumi.  

2010-02-02 11:59:09
Saugome savo beprotystę?..

Mano žmona taikliai pastebėjo: kai atsirado D.Grybauskaitė, žmonės nustojo dejuoti, kad nėra nė vieno doro valdžioje. Dabar jau naujas fintas – visi aiškina, ką prezidentė dar turėtų padaryti.

Nekinta viena: kritikuotojai ir toliau kalba taip, kad nieko jiems patiems nereikėtų daryti. Vadinasi, jie savo protą naudoja tam, kad pateisintų savo tinginystę. Kaip žinote iš ankstesnių žinučių - tai stabmeldystė;

Arba dar vienas fintas: trūksta gerų idėjų. Dabar visi kalba, kaip trūksta gerų idėjų. Tačiau gali liaudį užversti tonomis gerų idėjų, ji vis tiek kartos: trūksta gerų idėjų. Niekas nenori gerų idėjų pakelti nuo žemės ir nuvalyti nuo jų purvus. Aš pats, dirbantis idėjų generavimo srityje, puikiai matau, kaip tų idėjų trūksta... Niekas tau nepadeda, ką jau kalbėti apie tai, kad kažkas mokėtų už šį darbą. Priešingai – visokie tik ir naudojasi proga kaip tave sudirbti (kad taip pasikeltų savo sukežusią savigarbą). Valdžios dėmesys – patys žinote – esi jiems tuščia vieta. Jei nori plačiau apie savo atradimus paskelbti, žurnalistai laukia, kad suteptum jiems delniuką. Ir taip toliau ir panašiai.

Tikrovė yra kitokia. Dauguma žmonių vadovaujasi arklio motyvacija. Kol aplinkybės neprivers, jie nedarys nieko konstruktyvaus. Visaip išsisukinės nuo bet kokios dvasingos veiklos. Jie susitaikė su vergu savyje. Viskas jiems turi būti padėta ant lėkštutės.

Tačiau šiems vergams reikėtų pažvelgti į tai, kas jų laukia. Pažvelkite į tas visuomenes, kur ilgą laiką buvo įsivyravusi vergovė. Ir tada gal jūs pamatysite – likdamas vergu prakeikiate keletą savo vaikų ir vaikaičių kartų gyventi nevilties persunktą gyvenimą. Pažvelkite į Haičio nelaimę, ir gal pagaliau susivoksite, kad žmogui yra skirta gyventi dvasinį gyvenimą.

O dabar jums namų darbas – stebėkite, kaip jūs pats (pati) ar aplinkiniai daro viską, kad tik apsieitų be išsilavinimo tose srityse, kuriose juos stačiai smauga bėdos (pvz. kaip visuomenė, baisiai kenčianti nuo korupcijos, daro viską, kad tik jai nereikėtų apsimokyti save apie korupciją).   Kitaip tariant, kaip budriai visi saugo... savo beprotystes!..

šie tuščiakalbiai turi savo stabą žudiką, ir jų stabas yra tinginystė.

2010-02-01 14:08:48
Pokalbiai su protestantu

Sveiki. Beveik baigti naujos aguoga.lt svetainės kūrimo darbai. Svarbi informacija: kai pasirodys naujas svetainės veidas, jūsų žinučių prenumerata automatiškai nutrūks. Jei norėsite ir toliau gauti žinutes, jums reikės dar kartą jas užsisakyti.

Dar viena naujiena: išleista „Sėkmingos tautos idėja“ anglų kalba. Tai popierinė, kieto viršelio, dailiai apipavidalinta knyga, reprezentatyvi dovana užsieniečiui. Knygos turinys gerokai pasikeitęs. Atsižvelgta į lietuviškos el. knygos skaitytojų pastabas, papildyta kaimyninėms ir vakarų šalims aktualiais pavyzdžiais. Maždaug trečdalis teksto skiriasi, palyginus su lietuviška knygos versija. Artimiausiu laiku, jau atnaujintoje aguoga.lt svetainėje, bus paskelbtas knygos aprašymas.

Tuo tarpu, jei jums dar nepabodo krikščionybės kritika (beje, angliškoje knygoje jos beveik nėra), turiu įdomių naujienų. Sutikau dėmesio vertą varžovą, su kuriuo mes gana atvirai ir sąžiningai padiskutavome apie krikščionybės pagrįstumą. Kol kas, mano vertinimu, tai buvo brandžiausias oponentas: http://www.sekmingatauta.lt/lt/Pokalbiai_su_protestantu

Ta pačia tema ir paskutinis atsiliepimas aguoga.lt svetainėje. Ten mane apkaltino, kad esu prastas lietuvis, nes, kritikuodamas krikščionybę, negerbiu mūsų tradicinių vertybių. Galbūt atsakymas jums taip pat bus įdomus.

Taip pat norėčiau paminėti, kad artimoje ateityje šia tema su svetainės lankytojais nebediskutuosiu, nebent pasirodytų koks atsakingas Bažnyčios asmuo ir (ar) pasiūlytų viešus debatus šia Lietuvai ypač aktualia tema.
2010-01-28 09:37:11
Naujieji kankiniai

Neseniai „Delfi“ paskelbė interviu su visų krikščioniškų konfesijų Lietuvoje kunigais. Deja, neišsaugojau šio straipsnio, tačiau į atmintį įsirėžė tai, kad jie dabar jaučiasi kaip ankstyvieji kankiniai. Kitas paantrino, jog dabar krikščionys jaučiasi kaip tanke, nes yra iš visų pusių puolami.

Ar dabartiniai krikščionys iš tiesų yra kankiniai? Žinoma, niekas jiems neuždraus savęs tokiais laikyti. Tačiau visos jų bėdos kyla iš to, kad visuomenę plačiu srautu pasiekia informacija, kuri akivaizdžiai prieštarauja tam, ką krikščionys skelbia pamatine tikrove. Krikščionys atsisako ją sąžiningai aptarti, į nepatogius faktus nereaguoja. O po to vaitoja, kad visi juos skriaudžia, kad dorovės priešai netrukdomai siautėja.

Krikščionybė neatlaiko viešumo egzamino. Tai, kad jie dabar save laiko kankiniais, ir vėl yra mazochistiškas elgesys. Niekas jų nekankina. Būkite sąžiningi, atvirai siekite tiesos, ir visi jus gerbs. O tiesos Lietuvai dabar reikia kaip oro. Katalikams ir visiems krikščionims būtų pravartu žinoti, jog judaizmas Lietuvoje išties ant bangos, nes ten tiesos ieškojimas yra esmė.

Dar verta atkreipti dėmesį, kad paskelbus STI tautos savigriova sustojo, daug kur matomi ir trapūs dvasinio atgimimo ženklai. Mes ištversime šiuos neįtikėtinus iššūkius, jei kelsime tautos sąmonės lygį. O tai galima padaryti tik nedviprasmiškai siekiant tiesos. Todėl krikščionys privalo suvokti, kad atsisakydami atvirai aptarti savo tikėjimo pagrįstumą jie yra ne visuomenės dorovės ramstis, o stabdis. 
PS O jei visai atvirai, tai pastarasis apsiskelbimas kankiniais yra ne kas kita, kaip eilinė manipuliacija. Jie taip tikisi iššaukti jūsų gailestį ir kaltės jausmą.

2010-01-25 11:47:57
Kaip atsiranda priklausomybės

Tikriausiai sutiksite, kad priklausomybės yra viena aktualesnių temų bet kokiam žmogui. Visi daugiau ar mažiau kenčiame nuo priklausomybių. Vieni priklausomi nuo alkoholio ar tabako, kiti nuo saldumynų ar televizoriaus. Kadangi priklausomybės yra rimta bėda, reikia tam skirti dėmesio. Tad atsigręžkime į priklausomybės prigimtį.

Vienas universalus priklausomybės požymis – tikima, kad kažkoks išorinis dalykas suteiks tau laimės. Vartoji jį, tačiau ilgainiui tos laimės mūsų prisirišimo objektas nesuteikia. Na, kad ir alkoholis ar tabakas. Iš pradžių turi stengtis, kad alkoholis ar tabakas tau pradėtų patikti, nes tiki, kad šios medžiagos savyje neša laimės pažadą. Atseit, kai priprasi, tapsi vyriškesnis, patrauklesnis draugams, panelė pasijaus seksualesnė ir geidžiamesnė ir pan. Kai save tuo įtikini, iš pradžių lyg ir gauni šiek tiek malonumo. Kai užsirūkai, draugai iš tiesų parodo tau dėmesio. Tačiau tai trunka neilgai. Po kiek laiko laimės pažadas išsisklaido kaip miražas dykumoje. Tau telieka viltis, kad galbūt laimė ateis vėliau. Juk anksčiau man pavyko šiuo būdu truputį priartėti prie savo laimės! Taigi nuo šiol mus jau varo ne pasitenkinimas, o laimės laukimas. Iliuzija, kad gal ateityje ši medžiaga vis tik ištesės savo pirminį pažadą.

O dar tęsti skatina bėgimas nuo skaudžios tiesos. Juk, jei blaiviai pažvelgsi į visa tai, ką darei, turėsi pripažinti – aš visą šį laiką vartojau medžiagą, kuri mane naikino! Aš kvailai tikėjau, kad ji mane gydo, tačiau ji tik kenkė. Todėl geriau bjauriai kvatosiu apie tabako žalą ir varysiu toliau. Tai mazochistinis elgesys.

Už kiekvienos priklausomybės slypi ši iliuzija ir atsisakymas pažvelgti tiesai į akis. Jei ne iliuzija, kad ateityje mano priklausomybės objektas man taps palankesnis, niekas juk nevartotų tai, kas neskanu ir kas nenaudinga. Taigi priklausomybė – tai nepaliaujamas savęs apgaudinėjimas, miražo vaikymasis.

Visas savo bėdas mes galime įveikti tik įgydami tinkamą supratimą apie tai, kas mus kankina. Priklausomybės mus kontroliuoja, o mes turime tenkintis iliuzija, kad yra atvirkščiai. Mes jai vergaujame, o save apgaudinėjame, kad tai ji tarnauja mums. Kaip galėjome taip save apkvailinti?

Iš tiesų bet kokia priklausomybė – tai stabas. Apibrėžkime, kas yra stabas. Stabas – tai išorinis objektas, žemesnės dvasinės prabos nei žmogus, kuriam žmogus pasišauna tarnauti. Pavyzdžiui, senovės lietuviai mėgo tarnauti žalčiams. Žaltys yra primityvus roplys, žmogus nepalyginamai aukštesnė būtybė. Tai kažkas panašaus, kaip gavę naujutėlaitį „Ferrari“ nesugalvotume nieko geriau, kaip tik vežioti su juo plytas ir mėšlą.

Todėl tarnavimas stabams – tai begalinis žmogaus gyvenimo ir jo potencialo sumenkinimas. Todėl Biblija tokia griežta stabmeldžiams. Stabmeldžiai paneigia pasaulio sukūrimo sumanymą, kad žmogus būtų pasaulio šeimininkas, kad pajungtų žemos dvasinės prabos materiją aukštesniems polinkiams. Kūrybinis sumanymas yra kad tie stabai besąlygiškai tarnautų žmogui. Todėl stabmeldystė yra vadinama paniekinančiu spjūviu D-vui į veidą.

Nenuostabu, kad istorija uoliai valo visokiausio pobūdžio stabmeldystę. Visi, pradėję garbinti stabus, privalo išnykti. Nyksta ištisos tautos. Nyksta narkomanai, darbomanai, ir visokie kitokie įmanomi –manai, kurie nenori domėtis dvasine tikrove ir ją valdyti.

Taigi, visai rimtai – stabas žudo. Stabmeldys jam lenkiasi ir jame ieško išsigelbėjimo, o stabas tuo metu patyliukais siurbia jo gyvybines galias. Stabai tik ima, jie nieko neduoda atgal. Duoda tik saldžią iliuziją, kad ir toliau galėtų tavim begėdiškai naudotis.

Vienas pavojingiausių stabų šiuo yra alkoholis (jei neminėsime krikščionybės, kuri jus nuolat budriai saugo nuo to, kad aiškiai nepamatytumėte dvasinės tikrovės, taigi yra daugybės kitų stabų gimtoji motina). Alkoholis – tai amžinai neišsipildantis laimės pažadas. Dar neteko sutikti tokio, kuris taptų laimingas dėl to, kad vartojo alkoholį. Vadinasi, jei norime šį stabą įveikti, mes tai galime padaryti tik vienu būdu – įgydami intelektinį išprusimą apie alkoholį.

Mano kolega Liudas Vasiliauskas neseniai atsiuntė skaidrių rinkinį, kuris aiškiai demonstruoja, kaip alkoholis mus, lietuvius, vis labiau kontroliuoja. Šis klaikus stabas kiekvienoje kartoje nusineša po kelis procentus vyrų gyvenimų. Taigi, kai sekantį kartą sėsite gerti alkoholio, atminkite, kad ir vėl flirtuojate su pražūtimi. Net jei jūs pats (pati) nejaučiate stipresnio potraukio alkoholiui, nepamirškite, kad jūs taip pat tarnaujate šiam stabui. Jei ne „kultūringas alkoholio vartojimas“, nė vienas mūsų vaikas nenusiristų į šį liūną. Niekas netaptų alkoholiku, jei nebūtų šių naivių „geriečių“ – jungiamosios grandies tarp prasigėrusių ir dar nepradėjusių gerti. Visi tikisi likti „saikingai vartojantys“, tokie kaip jūs tačiau nemažai kam ir nepavyksta.

Atsimenate, ką anksčiau minėjau: jei norite būti geras, privalote būti nepakantus blogiui. Jei blogį toleruojate, jūs pasyviai jam tarnaujate. Nėra ko stebėtis, kad visuomenėje, kurioje visiems atrodo normalu flirtuoti su pražūtimi, ne vienas šios visuomenės narys paslysta ir pranyksta alkoholio liūne.

Neseniai man į rankas pateko nuostabi Alano Carro knyga „Lengvas būdas suvaldyti alkoholį“. Kaip sako mano kolega Šarūnas Mažuolis, visas pasaulis kliedi ir haliucionuoja, nežinodami, kaip įveikti šią „ligą“, tačiau paskaityti knygos, kurioje yra sprendimas, niekaip nenori. Jei jums iš tiesų rūpi Lietuva, jei tikrai norite nuveikti šį bei tą gero mūsų šaliai, tai padarykite nedidelį darbelį – atidžiai perskaitykite šią knygą nuo pradžios iki pabaigos.

Paprastai iš anksto įspėju jus apie artėjančius pasikeitimus visuomenėje. Po šios knygos pasirodymo neturiu abejonių, kad alkoholio vartojimas pradės išeiti iš mados, kaip tai neseniai atsitiko su tabaku. Jei ir toliau gersite alkoholį, vis daugiau žmonių į jus žvelgs su gailesčiu, nes bus išprusę alkoholio srityje. 

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27