Epinė lietuvių neapykanta išsilaisvinimo kovų lyderiui man jau seniai nedavė ramybės – kaip taip gali būti? Kuo tas žmogus liaudžiai atrodo taip prasikaltęs? Nejau nejaučiame nė krislelio dėkingumo už tai, kad jis mus atvedė į nepriklausomybę? Juk lemtingomis dienomis jis dėl visos tautos rizikavo savo gyvybe – kas jo lauktų, jei sausio 13 dieną sovietų tankai vis dėlto būtų pajudėję ir link Seimo?

 

Esu apklausęs ne vieną V.Landsbergį artimai pažįstantį žmogų. Kalbėjausi su Sąjūdžio lyderiais ir kitais žmonėmis, kuriems teko daugiau su juo pabendrauti. Iš beveik dešimties apklaustųjų apie V.Landsbergį nei vienas nebuvo kategoriškai neigiamos nuomonės. Pasitaikė pora jo nemėgstančių, tačiau ir jie pripažino, kad visuotinis neapykantos gaivalas neturi pagrindo. O dauguma jo buvusių bendražygių apie mūsų nepriklausomybės kovų lyderį atsiliepė labai palankiai.

 

Tuo tarpu V.Landsbergio nemėgėjai – visi, kiek esu tokių sutikęs, asmeniškai jo nepažįsta, susidarę savo nuomonę iš paskalų, o vėliau mėginantys ją įteisinti rodydami į V.Petkevičiaus knygą „Durnių laivas“. Ši knyga po ilgo teismo proceso buvo pripažinta šmeižikiška. Turiu pripažinti, kad dar nesu jos skaitęs, nors turiu pasidėjęs ir ketinu perskaityti.

 

Neseniai man pasitaikė proga pamatyti V.Landsbergį iš arti ir nevaržomai stebėti jo asmenybę. 2012 m. gruodžio 6 d. V.Landsbergis skaitė paskaitą Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Paskaita vieša, tad nesvarstydamas nuėjau paklausyti. Kaip pažangus mokinys atsisėdau į pirmą eilę, kad pranešėją matyčiau iš kuo arčiau.

 

Pirmasis įspūdis – nustebimas. Iškart į akis krito profesoriaus apranga. Matyti, kad jis jai neskiria praktiškai jokio dėmesio. Suglamžytas senas švarkas, ne ką geriau atrodančios kelnės, o po kaklu sena inteligentiška mada pasirišęs tautinę juostelę. Iš apsirengimo niekada nepasakytum, kad tai legendinė asmenybė. Jis veikiau atrodė kaip eilinis gatvėje sutiktas senukas, trumpam išėjęs šalia savo namų prasivaikščioti.

 

Kai V.Landsbergis pradėjo savo pranešimą, greitai paaiškėjo, kad jo aistra - kalbėti apie Lietuvą. Nuo asmeninių temų išsisukinėjo, tuoj pat pasukdavo prie Lietuvos reikalų, o tada kalbėdavo išsamiai ir gal net kiek per daug ištęstai. Tad visos sklandančios gandų versijos, kad tai visus tvirtai į savo nagą suėmęs godišius, valdantis Lietuvą nestruktūriniais metodais, man iškart subliuško. Priešingai, susidariau neabejotiną įspūdį, kad tai savo šaliai kaip niekas kitas atsidavęs žmogus.

 

Jam pradėjus kalbėti netrukau pastebėti, kad ši asmenybė siunčia prieštaringą žinią. Jei prof. V.Landsbergio klausai intelektu, jo žinią priimi racionaliai – tuomet tai nuostabą ir susižavėjimą kelianti asmenybė. Mintys dėstomos sklandžiai ir kelia nuoširdžią pagarbą. Aiškiai juntamas nuoširdus susirūpinimas Tėvynės reikalais, guvus protas ir plati patirtis. Tačiau visa tai su sąlyga, jei jo klausaisi išjungęs emocijas. Jei to nepadarai, tuomet pradeda aiškėti gaivališkos liaudies neapykantos priežastis. Išjungus protą ir klausant profesoriaus tik emocijomis, kyla visiškai priešingas įspūdis. Balsas silpnas, kalba kiek gergždžianti, kikenimas tarsi iš kokio animacinio filmuko apie besaikį turtuolį.

Na, ir jau minėta apranga, kuri darė suvargusio pensininko įspūdį.

 

Čia ir aiškėja kodėl V.Landsbergis buvo toks populiarus kol vadavomės ir Sovietų gniaužtų, ir kodėl tapo toks nekenčiamas netrukus po to. Prisiminkime ką G.Le Bonas rašė apie masių psichologiją, ir gausime aiškų atsakymą kodėl taip nutiko. Minėtas autorius knygoje „Minios psichologija“ atskleidžia, kad masėms reikia kieto, ryžtingo lyderio, nuo kurio sklinda tvirtybė ir visiškas pasitikėjimas. Štai toks vyras – drūtas kaip jautis – atrodo A.Brazauskas, B.Jelcinas, V.Žirinovskis ar Hesbullah lyderis H.Nasrallah. V.Landsbergis veikiau atitinka išsiblaškiusio, savo mokslams visiškai atsidavusio profesoriaus įvaizdį (nieko nuostabaus, juk jis iš tiesų profesorius :)).

 

Kokiu būdu V.Landsbergis užlipo į politinį elitą? Pamenate, „Sąjūdžio“ įkūrėjai buvo aukštųjų mokyklų dėstytojai ir intelektualai. Tuo metu apie įvaizdį dar niekas nebuvo girdėjęs, taigi jie išsirinko žmogų, kaip jie suprato labiausiai atitinkantį lyderio savybes – protingas ir nepaprastai atsidavęs Lietuvai. Kaip vėliau įsitikinome, V.Landsbergis jų nepavedė.

 

Tačiau kodėl tuomet liaudis V.Landsbergį iš pradžių taip garbino, o netrukus pradėjo jo nekęsti?  Atsakymas, mano manymu, slypi štai kur: viena iš sąlygų, kad lyderis būtų suvokiamas kaip stiprus - jis turi mesti iššūkį galingoms jėgoms. V.Landsbergis drąsiai tai ir darė. Ši drąsa ir ryžtas žavėjo bei įkvėpė visuomenę.

 

Tačiau kas nutiko po to, kai Sovietų grėsmė pasitraukė? Tada V.Landsbergis grįžo prie savo kaip intelektualo instinktų. Pasaulį piešė ne juodai – baltai, o bendravo su inteligentui būdinga pagarba pašnekovui, ieškojo tarpusavio supratimo. Dabar liaudis išvydo ir tą jo asmenybės pusę, kurią sunku priimti emocijomis. Prie to dar ir išsisklaidė pirmosios iliuzijos, kad vos pasiekę nepriklausomybės gyvensime kaip vakariečiai, ir liaudis pradėjo ieškoti kito lyderio.

 

Žinoma, ne viską V.Landsbergis darė tik gerai. Kaip jis pasakojo paskaitos metu, „Sąjūdžio“ taktika buvo greitai veikti, o tada žiūrėti, kaip savo pasiekimus įteisinti. Jie skubėjo skelbti nepriklausomybę tuoj pat po rinkimų į Aukščiausiąją tarybą, nes tam buvo palanki proga – 1990 m. kovo viduryje M.Gorbačiovas buvo supančiotas tarptautinių reikalų. Tad „Sąjūdis“ veikė daug nesvarstydamas, o Sovietų Sąjungos lyderiai tempė laiką, auklėjo mus ekonomine blokada ir tikėjosi, kad ilgainiui lietuvių siekis išsivaduoti išsikvėps.

 

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad V.Landsbergis nebuvo šios taktikos architektas. Kaip jis pasakojo, tam jį labiausiai ragino S.Lozoraitis, K.Motieka ir kiti įtakingi sąjūdiečiai. „Sąjūdžio“ lyderis šią taktiką parėmė.

 

Kaip parodė istorija, tik tai ir padėjo mums ištrūkti iš Sovietų imperijos nagų. O nugalėtojai neteisiami. Tačiau blogoji to pusė – į nepriklausomybę mes atėjome visai nepasiruošę. Ir tada mus užklupo bėdos, kurios prasidėjo dar nuo Sovietų ekonominės blokados. Liaudis kitomis akimis pažvelgė į V.Landsbergį ir pasirinko tipinį jai patinkantį vadovą – tvirtai atrodantį A.Brazauską. Esu įsitikinęs, kad tai buvo grynai emocinis pasirinkimas.

 

Šį į jokius sveiko proto rėmus netelpantį sprendimą reikėjo kaip nors sau ir kitiems pateisinti. Tada ir puolė dėl visko kaltinti profesorių...

 

Tad ir šiandien lietuviai garbina A. Brazauską, nors labiausiai tai jis ir padėjo pamatus neosovietinės korupcinės demokratijos pagrindus. Panašiai kaip rusai negali nustoti garbinti J.Stalino, savo budelių budelio.

 

Kaip paskaitos pabaigoje paminėjo prelegentas, tuo metu („Sąjūdžio laikais) pasaulyje buvo nušvitusi kokia tai tiesos akimirka, kai politiniai lyderiai reagavo į tiesą. Kaip matome, tuo metu į tiesą reagavo ir dauguma. Kokiu tai stebuklingu būdu asmuo, kuris neturėjo praktinių galimybių tapti tautos vadu, juo visgi tapo, ir atliko savo istorinę misiją. Deja už tai V.Landsbergis sumokėjo milžinišką asmeninę kainą.

 

Tačiau neturiu nė mažiausių abejonių, kad jis to nė kiek nesigaili, ir savo gerą vardą dėl Lietuvos nedvejodamas paaukotų dar kartą.