Arba kodėl antikos graikai demokratiją laikė blogiausia įmanoma valdymo forma, o mes ją laikome vienintele gera?

 

Seras Winstonas Churchillis yra pasakęs: „Geriausias argumentas prieš demokratiją – penkių minučių pokalbis su vidutiniu rinkėju“. Tačiau tuo pačiu visi žinome jo garsiąją sentenciją, kad „demokratija yra blogiausia iš visų valdymo formų, tačiau nieko geresnio pasaulis dar neišrado“.

 

Kalbėti apie demokratiją kaip apie reiškinį prasmingai galima tik tuomet, kai pirma apibrėžiame ką turime omenyje. Šis straipsnis ir bus visas tam skirtas. Mes pamatysime dvi demokratijos sampratas, kylančias iš skirtingų tautų ir laikotarpių. Tai leis mums pamatyti, kad šis dabar taip dažnai garbinamas žodis vartojamas išplaukusia prasme, o tai sukelia painiavos ir diskredituoja patį reiškinį. Arba, nelygu kaip pažiūrėsi, galbūt padarysite išvadą, kad jau seniai laikas suteikti mūsų politinei formai kitą pavadinimą.

 

Žinoma, pats žodis neabejotinai graikiškos kilmės (gr. δμος 'liaudis' + κρατ 'valdau'). Taip pat neabejotina, kad graikai atrodo unikalią valdymo formą, kurią ir pavadino šiuo žodžiu. Tačiau moderniosios demokratijos – taip, kaip ją suprantame (ar turėtume suprasti)  šiandien,  šaknys visai ne ten. Politologai tai apibrėžia paprastai – antikinė graikų demokratija buvo primityvi demokratija, o mūsiškė – išvystyta. Be kas tuomet davė impulsą šiai „išvystytai“ demokratijai?

 

Dar gerokai prieš antikos Atėnų demokratiją (510 – 336 pr. m. e.) egzistavo valstybė, turinti gerokai daugiau mums atpažįstamos demokratijos bruožų nei tai, kas vyko Atėnų polyje V a. pr. m. e. Tai buvo senovės Izraelis (nuo maždaug 1250 pr. m. e.). Nors ši santvarka ir nevadinama demokratine (ji vadinama teokratine), tačiau turi gerokai daugiau brandžios demokratijos bruožų nei Atėnų polio demokratija.

 

Pradėkime nuo Izraelio valstybės atsiradimo konteksto. Tuo metu pasaulyje egzistavo vienintelio tipo valdymo sistema: valdovas – dievas. Dangiškieji dievai ir apvaizda šiam valdovui būdavo suteikę dievišką teisę valdyti kitus, todėl visi jo sprendimai būdavo dieviški. Jis ir pats būdavo galingo dievo reinkarnacija – dievybė, įsikūnijusi į žmogišką kūną. Todėl tokio asmens sprendimams telieka aklai paklusti, nes priešindamasis galingojo valdovo sprendimams priešiniesi apvaizdai. Taip senovės valdovai konsoliduodavo savo valdžią ir užtikrindavo tvarką.

 

Netikėtai pasaulio scenoje pasirodo tauta, kuri atsineša kardinaliai priešingą tikrovės suvokimą. Joks žmogus jokiu būdu negali būti dievas. Dievų taip pat ne keletas ar daugelis, o tik vienas, būtinai vienas vienintelis. Šis Dievas nuleidžia pasauliui savo taisyklių rinkinį. Kadangi Jis vienintelis, prieš Jį nebuvo jokių dievų, ir po jo jokių dievų nebus, tai reiškia, kad pasaulyje egzistuoja tik vienintelė teisinga moralinių taisyklių sistema. Kiekvienas mirtingasis, netgi tie, kurie skelbiasi nemirtingais, privalo, patinka jiems tai ar ne, paklusti šiai taisyklių sistemai. Nepaklusnumas šioms taisyklėms yra to asmens nedorumo įrodymas; net jei jis būtų ir pats karalius, teisiųjų akyse jis tik nusidėjėlis, klausyti tokio – tai paniekinti Dievą ir šauktis jo rūstybės.  

 

Kaip matome, ši pasaulėžiūra efektyviai apriboja valdovų valdžią. Tik vienas Dievas turi neribotas teises, visi be išimties mirtingieji turi prievolę Jam paklusti. Pasaulis iš vienintelio ir visagalio Dievo rankų gauna dieviškąją konstituciją ir Jis pats prižiūri, kad žmonės šios tvarkos deramai laikytųsi. Bet koks veiksmas, prieštaraujantis dieviškajam įstatymui, yra nedorybė ir bjaurystė. Visagalis dievas suteikia žmonėms laisvę rinktis tarp gėrio ir blogio, tačiau neišvengiamai prigaus visus, kurie pasirinks tamsą.

 

Žinoma, teokratijos sąlygomis, jei visi iš tiesų nusiteikę laikytis tokio dvasinio įstatymo, pasaulietiniam valdovui nelieka nieko kito, kaip tik remtis dieviškąja teise savo valdžiai įtvirtinti. Pasaulietinis valdovas tampa Dievo Įstatymo užtikrinimo ir veikimo garantu, naudoja valstybės galią šio Įstatymo veikimui (t.y. dorovei) užtikrinti. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tik įsikūręs Izraelis netgi neturėjo karaliaus. Valstybę valdė dvasininkai-pranašai, kurie bendraudavo tiesiogiai su Dievu ir gaudavo iš jo tiesioginius nurodymus kaip kada Jo tauta turi pasielgti. Karaliai atsirado tuomet, kai žydams teko grumtis su galingaisiais filistiniečiais, ir, kaip pasakoja Biblija, po skaudžių karinių pralaimėjimų ir atsidūrus ties žlugimo riba, žydai nenoriai išsirinko sau karalių.

 

Žinoma, tikriausiai jums jau kilo klausimas, kokia gi čia „demokratija“, jei viską valdo tik kunigai? Juk mūsų patirtis kaip tik ir sako, kad demokratija tapo įmanoma tik įveikus kunigų valdžią.

 

Tikrasis demokratinis postūmis ir buvo pirmoji pasaulyje konstitucija, ribojanti valdančiųjų teises. Iki tol kiekvienas karaliaus sprendimas automatiškai tapdavo ir dievų valia. O čia visiems mirtingiesiems galioja vienodas įstatymas – ir karalius, ir varguolis yra jam vienodai atskaitingi. Taigi žydų teokratija pagimdo įstatymų viršenybės principą.

 

Esant tokiai sistemai išauga teismų svarba. Jei valdovo-dievo valstybėje teismas tik klusniai patvirtina valdovo sprendimo teisėtumą (žynių kasta, jei prireikdavo, panaudodavo minkštąją galią ir suteikdavo valdovui propagandinę paspirtį), tai žydų valstybėje teismas iš tiesų nagrinėdavo kiek valdovo sprendimas atitinka Torą (hebr. tora,   תורה   – instrukcijos). Jei Toros teismo sprendimas valdovui būdavo nepalankus, šiam telikdavo savo įsaką atšaukti ir atgailauti. Antraip jis būdavo skelbiamas sukilėliu prieš Dievą ir žmonėms būdavo uždraudžiama jam paklusti.

 

Čia ir turime šiuolaikinės demokratijos ištakas, kurias apibūdina Tomo Akviniečio valdovo teisių ribojimas moralės įstatymais ir papročiais. Prigimtinių teisių teorija, kurią XVII amžiuje sukūrė John‘as Locke‘as, taip pat remiasi į hebraišką pasaulėžiūrą – žmogus yra pagal D-vo paveikslą, todėl savaime vertingas ir jam turi būti suteiktos priemonės – laisvės – savo dvasinei misijai įgyvendinti. Toliau sekė socialinės sutarties teorija (J.J.Rouseau) – kaip matėme, socialinė sutartis tarp tautos ir valdovo tai pat  egzistavo senovės Izraelyje. Galiausiai, Montesquieu paskelbta valdžių atidalinimo teorija taip pat turi šaknis judėjiškoje teokratijoje: Sanhedrinas (vyriausias šventikų susirinkimas) yra įstatymų leidžiamoji valdžia (nustato dieviškojo įstatymo normas, t.y. sutinkamai su Toros žodžiu ir dvasia leidžia įstatymus); karalius – vykdomoji valdžia, o teismas yra deramą įstatymų laikymąsi užtikrinanti institucija. Visa tai veikė jau apie 1000-uosius metus pr. m. e, kai iki Atėnų demokratijos dar buvo likę apie 500 metų.

 

Senovės Izraelio valstybėje rasime ne tik šiuolaikinį demokratijos modelio prototipą, tačiau ir daugelį jo atributų. Apie vieną jų jau užsiminiau – tai individo autonomija. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl jo gyvenimas turi praeiti ne klusniai vykdant kiekvieną pasaulietinio valdovo nurodymą, o atliekant savo dvasinę misiją. Valstybė turi tam ne trukdyti, o pasitarnauti. Todėl valstybė turi užtikrinti, kad asmuo turėtų galimybę švęsti šventą Šabo dieną, valgyti deramą (košer) maistą, sudaryti sąlygas savo piliečiams tinkamai išmanyti dieviškąjį įstatymą.

 

Kadangi žmogaus gyvenimo vertė priklauso nuo to, ar jis laikosi Dievo valios (t.y. Įstatymo), savaime aišku, kad būtina žinoti, koks tas Įstatymas yra. Tas, kuris nežino, yra beviltiškas ir jo įgyvendinti negalės. Pavyzdžiui, Jehuda ha Nasi (II amžius) tvirtina, kad visos pasaulio bėdos  - per neišsilavinusius. Todėl žydai kaip visuomenė pradeda masiškai šviestis, o valstybė kaip Įstatymo ramstis turi tam pasitarnauti. Turime pirmąją pasaulio istorijoje masinio švietimo sistemą.

 

Šiuolaikinė demokratija taip pat pripažįsta, kad jei piliečiai neišsilavinę, tai jie nėra laisvi, nes jais galima kaip nori manipuliuoti. Toros priesakas „Neleisk šiai Mokymo knygai pasitraukti nuo savo lūpų, bet kartok ją dieną ir naktį, kad ištikimai laikytumeisi visko, kas joje parašyta“ (Joz 1:8) tampa vienu svarbiausių priesakų žydų visuomenėje. Tiek svarbiu, kad po daugiau kaip dviejų tūkstančių metų Vilniaus Gaonas (1720 – 1797) skelbia, kad nuopelnas už Toros mokymąsi yra didesnis nei už visus kitų 612 micvų (priesakų) laikymąsi kartu sudėjus. Žydai tampa labiausiai išsilavinusia ir puikiai įstatymą žinanti visuomenė. O tai būtina sąlyga demokratinei sistemai tinkamai veikti.

 

Senojo testamento idėjos smarkiai paveikė ankstyvuosius Vakarų demokratus. Dar vienas demokratinis impulsas Biblijoje – pareiga priešintis bedieviui karaliui. Amerikos gyventojų sukilimas ir valstybės kūrimas XVIII amžiuje vyko su šūkiu: „Sukilimas prieš tironus – paklusnumas Dievui!“ Savaime aišku, kad šis impulsas ateina iš teokratinės sampratos. Jei viso gėrio šaltinis yra tik vienintelis Visagalis Dievas, ir jei žmogus gali pasisemti gėrio tik paisydamas Jo valios, tuomet bet koks valdovas, kuris pats pažeidinėja dieviškąją teisę ir verčia ją pažeidinėti savo pavaldinius, yra „nekošerinis“ (hebr. košer, כשר   – tinkamas). Toks valdovas tik tvirkina žmones ir atitraukia juos nuo Dievo. Savaime aišku, kad teisingieji turi pareigą sukilti ir atstatyti tvarką pasaulyje.

 

Į Senojo testamento pabaigą nuolat stiprėja individualios sąžinės, asmeninio apsisprendimo blogio akivaizdoje motyvas. Kadangi Izraelis ima tarnauti stabams, pranašai vis dažniau ir vis energingiau perspėja žydus, kad palikę savo Viešpatį jie susilauks valstybės žlugimo. Pirmasis mums žinomas disidentas pasaulyje – pranašas Elijas, kuris, kaip skelbia Talmudas, savo laiku liko vieninteliu pilnai Įstatymo besilaikančiu žydu. Vėliau pranašai Hošėja, Jeremijas ir Ezekielis vis labiau pabrėžia individualų kiekvieno asmens apsisprendimą ir raginimą artėjant žydų valstybės žlugimui – kol dar nevėlu, kol jų dar nepavergė svetimųjų jungas grįžti prie Viešpaties kelių. Tai ne kas kita, kaip senovinis disidentų judėjimas – asmeninė sąžinės misija skelbiant teisingumą ir pasipriešinimas nenaudėlių valdžiai.

 

Daugelio šalių demokratijos leidžia, netgi ragina nepaklusti galiai, kuri nesiremia įstatymu. Pavyzdžiui, Lietuvos konstitucijos 3 straipsnis skamba taip: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“. Dorieji ir teisieji susitaria dėl įstatymo, labai dora priešintis kiekvienam nedorėliui, užsimojusiam sugriauti mūsų gėrį – įstatymus.  

 

Renkamos valdžios idėja – taip pat judėjų išradimas. Čia išryškės didelis skirtumas su Atėnų demokratija: valdžią renka ne visi, o geriausiai išmanantieji Įstatymą. Todėl izraelitai kreipiasi į pranašą Samuelį, kad šis jiems parinktų pirmąją karalių. Jie tai daro mirtino pavojaus akivaizdoje (užpulti ir beveik įveikti filistiniečių) ir nori, kad karaliaus kandidatūra įtiktų visų pirma Viešpačiui. Vėliau karalių parinkimas, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių nutrūkdavo dinastinis valdžios perdavimas, buvo Sanhedrino atsakomybė. Tai yra tų, kurie geriausiai išmano Įstatymą. Čia turime svarbų nukrypimą nuo būsimos atėniškos demokratijos – renka ir sprendžia tie, kurie daugiau išmano. Demokratija čia yra ta, kad visiems turi būti sudarytos sąlygos išmanyti Įstatymą, tačiau vertingesniais žmonėmis ir vertesniais priiminėti svarbius sprendimus toliau žydai laikys tuos, kurie turi daugiau kompetencijos.

 

Tad žydai atranda naują valdymo principą – katedokratija, arba mokytųjų valdžia. Šis valdymo principas, drįsčiau teigti, likusiam pasauliui lieka svetimas netgi šiandien.

 

Žydų visuomenėje pirmenybė visada teikiama tam, kuris daugiau išmano. Talmudas aiškina, kad jei reikia pasirinkti ką gelbėti – paprastą žmogų ar levitą (kunigų kasta) – reikia rinktis levitą. Tačiau jei reikia rinktis tarp neišprususio Sanhedrino (vyriausių šventikų susirinkimas) atstovo ir išprususio paprasto žmogaus, reikia rinktis išgelbėti pastarąjį. Tad žydų demokratija neišvengiamai remsis į išmanančius, ko, kaip matysime, visai nebus antikos graikų (o neretai ir šiuolaikinėje) demokratijoje.

 

Dar vienas demokratinis atributas senovinėje žydų visuomenėje – asmens orumo reikšmės pripažinimas. Gretimose visuomenėse, kur viešpatauja žmogus-dievas, apie tai negalėjo būti nė kalbos. Ten visų pavaldinių reikalas tik aklai paklusti, ir jie geri lygiai tiek, kiek jų elgesys įtinka jų dieviškajam valdovui. Jau kalbėjome apie tai, kad universaliosios moralės sąlygomis žmogus atskaitingas visų pirma dvasiniam, tik po to pasaulietiniam valdovui.

 

Kodėl negalima įžeisti žmogaus? Žydų visuomenėje dieviškasis Įstatymas privalo užtikrinti taiką ir ramybę, nes, kaip sakoma Saliamono patarlėse, 3:17 „Išminties keliai yra malonūs ir jie visuomet veda į taiką“. Ir priešingai, nedorųjų ir bedievių (o tai, anot ST, yra viena ir tas pats) keliai veda į pykčius ir kivirčus. Kiekvienas dievobaimingas žydas turi žiūrėti, kad jo žodžiai kurtų malonumą ir taiką, todėl įžeisti teisuolį – didelė nuodėmė (įžeisti nedorėlį tam tikrais atvejais leidžiama). Nuodėmė ir nusikaltimas teokratijos sąlygomis yra tapačios sąvokos, todėl už orumo pažeidimą priklauso bausmė. Judaizmas tvirtina, kad piktybiškai sugriauti žmogaus reputaciją – tai jį nužudyti (nes nužudomas dvasinis šio žmogaus kūnas, o jis nepalyginamai svarbesnis už fizinį).

 

Čia dar bus verta paminėti, kad judėjai, vadovaudamiesi „šalom“ (taikos ir ramybės) siekiamybe, atšauks teismo sprendimą, jei šis kiršins žmones ir visuomenė jo nepriims. Taika ir ramybė visuomenėje (šalom) – aukščiausias gėris.

 

Ir galiausiai paskutinis šiuolaikinės demokratijos bruožas, kurį veikiausiai nustebsite išvydę senovės Izraelio valstybės bruožų sąraše – tai gerovės valstybė. Tora įsako, kad žydų tarpe nebūtų elgetų (Levitų 25:35). Tam kiekvienas turi atlikti teisingumo pareigą – prisidėti prie bendruomenės išlaikymo. Būtina paremti vargšus, ir tai ne laisvo pasirinkimo reikalas, o Įstatymo prievolė. Kiekvienas, kuris neteikia paramos – nuo 10 iki 20 proc. savo pajamų – yra sukilėlis prieš Dievą ir nusipelno rūsčios bausmės. Tad nuo seniausių laikų žydų visuomenėje veikė skurdo mažinimo programos.

 

Išvada: jei viską sudėsime į vieną krūvą, senojoje žydų valstybėje matysime kone visus šiuolaikinės demokratijos bruožus – konstitucija, įstatymo viršenybė, ribota valdovo valdžia, valdžios pasidalinimas, socialinė sutartis, rinkimai, neatimama individo vertė ir teisė siekti laimės (ryšio su Kūrėju), pareiga priešintis neteisėtumui, švietimas ir gerovės valstybė.

 

O dabar visa tai palyginkime su antikos graikų ir JAV demokratija – pirmąja šiuolaikiniame pasaulyje.

 

Atėnų demokratija kilo kaip vidinių kovų dėl valdžios pasekmė.  Iki 510 m. pr. m. e. Atėnus, kaip ir kitus miestus valstybes, valdė tironai. Žodis „tironas“ ne visuomet buvo toks neigiamas kaip dabar (žodis „tironas“, τύραννος graikų kalboje  ir reiškia „valdovas“). Iš pradžių graikams atrodė gera idėja, kad jie turės vienvaldį valdovą, kuris už juos spręs visus reikalus. Jie norėjo geravalio valdovo, kuris ateitų ir visais tinkamai pasirūpintų. Kalbant šiuolaikine kalba, sakytume, kad jie „šaukėsi tirono“. Tačiau vėliau ši idėja apkarto, kai valdovai pradėjo piktnaudžiauti savo valdžia.

 

Istoriškai graikai turėdavo rinktis tarp tirono (valdovo) ir oligarchijos – grupelės turtingųjų ir įtakingųjų valdžios (panašiai buvo Abiejų tautų respublikoje, kur dėl valdžios nuolat kovojo monarchas ir didikai). Vienu etapu oligarchai, matydami, kad visuomenės nuomonė linksta į jų pusę, pradėjo agituoti už demokratiją – tegu valdo visi. Tas jiems padėjo laimėti kovą ir jie įsteigė organus, kuriuose visi piliečiai pakaitomis dalyvaudavo ir spręsdavo valstybės reikalus. Vieniems tam tikrą laiką pasėdėjus valstybės susirinkime juos pakeisdavo kiti, ir taip jie rotuodavo. Skirtingai nei žydų valstybėje, niekas tokių „politikų“ nediskriminavo dėl išmanymo stokos.  

 

Antikinė graikų demokratija taip pat pasižymi tam tikrais šiuolaikinės demokratijos bruožais. Čia teisingu laikoma viskas, dėl ko piliečiai susitarė. Kadangi leidžiama reikštis ir neišmanėliams, ir jie, žinoma, sudaro daugumą, susidarė plati erdvė populizmui; atitinkamai iškilo retorikos reikšmė. Vienas filosofas netgi siūlė Atėnų susirinkime balsuoti, kad asilai yra arkliai ir atvirkščiai. Tokios demokratijos sąlygomis ypač vertinami tie veikėjai, kurie sugebėdavo prasibrauti pro populizmo užtvaras ir priimti valstybei naudingus įstatymus. Įžymiausias jų – Periklis. Jis ir kiti strategai savo žodžių burtais, pažadais ir manipuliacijomis tam tikrą laiką sugebėdavo pasiekti, kad atėniečiai priimtų valstybei naudingus sprendimus.

 

Tačiau Atėnų demokratija palyginti buvo tik trumpas blyksnis pasaulio istorijoje (nuo 510 iki 336 pr .m. e.). Gretimi miestai-valstybės taip pat pamėgindavo įdiegti šią valdymo formą, tačiau ji būdavo labai nestabili ir greitai žlugdavo. Žlugo ji ir Atėnuose, kai miestą be didesnio vargo užėmė makedonai (Aleksandras Makedonietis). Tad ne be reikalo demokratija antikos laikais buvo laikoma blogiausia iš visų galimų politinių formų. Kadangi visa, ką nutaria piliečiai, yra naudinga ir teisinga, savanaudiškas rūpestis, manipuliacijos priiminėjant sprendimus, papirkinėjimas greitai išvešėjo ir tapo kasdiene praktika. Demokratija faktiškai tapo užslėpta oligarchijos forma, kur turtuoliai pasiekdavo savo sprendimų naudodamiesi savo turtų įtaka. Gana panašu į tai, kas vyko bajoriškoje Abiejų Tautų Respublikos demokratijoje. Tai tiek apie graikus.

 

Savo ištakomis Jungtinių Valstijų demokratija, be abejonės, gerokai artimesnė žydiškai nei graikiškai. Amerikos kontinente susirinko visų pirma persekiojamieji dėl religinių priežasčių, todėl jie nutarė Naujajame pasaulyje įkurti tikrą Dievo valstybę. Visi dievobaimingieji čia turės galimybes netrukdomai tikėti ir kurti laimę savo rankomis. Valstybės kūrėjai tikėjo iš prigimties gera savo piliečių valia, todėl išlaisvinti žmones – tai leisti jiems padaryti save doresniais ir dievobaimingesniais.  

 

Kas tiems aistringiems krikščionims galėjo nurodyti kaip ta Dievo šalis turės atrodyti? Protestantizmas turėjo apvalyti krikščionybę nuo popiežiaus ir kunigų paskleistos korupcijos. Visi atsakymai slypi Biblijoje, tik bėda ta, kad anksčiau davėme teisę antikristui popiežiui ir jo velniškai šutvei interpretuoti Dievo valią. Nuo šiol kiekvienas doras tikintysis Bibliją skaitys ir apie Dievo valią sužinos pats. Protestantizmas grąžina pasauliui švietimo reikšmę, nes be to žmonės bus neapsišvietę ir korumpuoti kunigai vėl jais manipuliuos.

 

Protestantai ryžtingai atmeta katalikišką doktriną, kad visi pasaulietinio valdovo įsakai įkvėpti paties Dievo, todėl pavaldiniams telieka tik klusniai juos vykdyti. Dabar valdžios šaltinis yra ne kunigas (popiežius, kaip skelbė katalikiška doktrina, buvo gyvas asmuo, kurio lūpomis kalbėjo pats Kristus), o bibliniai priesakai. Žmogus turi vidinę autonomiją ir valstybė negali riboti jo sveikų dvasingų siekių: „Kiekvienas žmogus turi neatsiejamą ir neatidalinamą teisę į gyvybę, laisvę ir siekti laimės“ – skelbia JAV konstitucijos preambulė.

 

Tad kaip turės atrodyti naujos Dievo valstybės santvarka? Kaip žinome, evangelikai visų teisingumo ir gėrio siekių semiasi iš Biblijos. Įkvėpimo šaltiniu niekaip negali tapti Naujasis testamentas, nes ten: 1) Nieko nekalbama apie teisingos valstybės modelį; 2) Įteisinama tironija (Laiškas Romiečiams 13 skyrius skelbia, kad visi valdovo sprendimai visuomet tik teisingi, ir baisiai nedora jiems nepaklusti).

 

Telieka vienintelė išeitis – atsigręžti į Senąjį testamentą. Atsirado nauja teologų kasta – hebraistai. Nors jie ir nepripažino judaizmo, tačiau kruopščiai studijavo ST bei Talmudą. Iš ten jie gavo supratimą apie tai, kaip turi atrodyti Dievo valstybė. Štai kodėl mes turime tiek daug judėjiškos įtakos mūsų demokratinei santvarkai ir teisinei sistemai.

 

Iš pradžių JAV demokratija, kaip ir senoji žydų valstybė, buvo elitistinė. Sprendimo teisę turėjo tik rinktiniai  - vyrai, baltieji, protestantai, pasiturintys. Kiti pagal predestinacijos doktriną (Dievas neaišku pagal kokius kriterijus pasirenka tuos, kuriuos mylės, ir tik jiems gyvenime sekasi) laikomi nevertais dalyvauti valstybės valdyme, nes jų negloboja apvaizda. Tik nuo žydų čia skirtumas tas, kad nebereikalauja turėti puikiausią išsilavinimą, o tik tinkamą socialinę padėtį (kuri tarsi ir turėtų išspręsti kompetencijos problemą: nepamirškime, kad dievobaimingas protestantas kasdien skaito Bibliją ir puikiai žino jos priesakus).

 

Tad dabar galime ir matyti kur yra mūsų demokratijos spragos. Žydai geriau nei antikos graikai suprato laisvės esmę. Jie reikalavo, kad mainais už politinę autonomiją ir teises žmogus įsipareigotų dorovei. Kas yra dora o kas ne – sprendžia ne kiekvienas savo nuožiūra, o Įstatymas - aiškiai surašytas ir privalai jį išmanyti. Jei žmogus dieviškojo įstatymo neišmano ir nesilaiko, tuomet jis netenka teisės į laisves ir orumą, nes nesielgia kaip dera sukurtam pagal Dievo paveikslą (čia biblinė vergijos prasmė). Nedorumas veda į vergovę, o vergų jokiu būdu negali leisti prie valdžios reikalų. Priešingai, turi būti humaniškas ir padėti jiems neprisidaryti bėdų juos valdydamas, o po 7 metų, jei vergas šio bei to išmoko, suteikti jam laisvę. Tad ir protestantai, ST pavyzdžiu, prikėlė vergiją, nes reikėjo rūpintis netikinčių negriukų sielomis, antraip dėl netikėjimo į Kristų jos būtų neišvengiamai pasmerktos. Tad netikintieji, neprisilietę prie Apvaizdos malonės atvežami į naująją Dievo karalystę. Per dorą darbą ir tikėjimą jie turėjo galimybę pakilti iš savo beviltiško būvio ir tapti tikrais krikščionimis, išgelbėti savo sielą.

 

Aišku, tam sielų gelbėjimui vėliau kiek sutrukdė užslinkusi bedievystė su savo rasinio-genetinio pranašumo teorijomis, kuri negriukus amžiams įkalino pažemintųjų kastoje. Na, o žydai niekuomet nesijautė visiškai patogiai su vergija savo gretose. Jei žmogus sukurtas pagal D-vo paveikslą, tai ar neturėtų vaikščioti sau laisvas? Jie pirmieji antikos pasaulyje panaikino vergovę (tai, kaip nurodo pranašas Jeremijas, įvyko per Jeruzalės apsiaustį, kai ją apsupo babiloniečiai, taigi 587 arba 586 metais pr. m. e.).

 

J.Locke‘as, moderniojo liberalizmo kūrėjas, manė, kad žmonės, kūriniai pagal Dievo paveikslą, iš prigimties geri. Gavę teises ir laisves jie rinksis gėrį, ir kurs gėrį. Locke‘ui, kaip ir prieš tai žyams, laisvės neatsiejamos nuo pareigos būti moraliam, o pareiga būti moraliam neatsiejama nuo paklusnumo Dievo įstatymui. Tad šiuolaikinio liberalizmo kūrėjas buvo įsitikinęs, kad asmens laisvės suteiks žmogui impulsą būti pagal Dievo paveikslą. J.Locke‘as manė, kad liberalizmas ir demokratija gali veikti tik dorybingųjų ir dievobaimingųjų visuomenėje. Jis taip pat tikėjo, kad gavę laisvę žmonės rinksis tokiais tapti. Tačiau Viešpats, kaip ne kaip, paliko žmogui pasirinkimo laisvę. Tik Johnas Locke‘as veikiausiai būtų sutikęs, kad atsisakius paklusti Dievo įsakymams, žmonės netruks prarasti ir savo politines laisves.

 

 

Šaltiniai: Paul Johnson „A History of the Jews“, 1987

Paul Johnson „A History of Christianity“, 1976

http://lt.wikipedia.org/wiki/Senov%C4%97s_Graikijos_istorija

http://lt.wikipedia.org/wiki/At%C4%97n%C5%B3_demokratija

http://www.britannica.com/EBchecked/topic/157129/democracy/233829/Classical-Greece