Dabar mums jau gana sunku patikėti, tačiau dar prieš kokius 100 metų absoliuti dauguma žmonių nematė reikalo praustis. 18 amžiuje buvo visuotinai priimta manyti, kad vanduo – ligų šaltinis. Tad jo kaip pavojaus ir vengė, todėl visai normalu būdavo nesimaudyti ištisais mėnesiais. Vėliau praustis pradėjo didikai – tačiau ne dėl sveikatos sumetimų, o dėl to, kad asmeninė higiena tapo požymis, išskiriantis didiką iš prasčiokų.

 

Taip pat iš istorijos žinome, kad Europa ilgą laiką neplėtojo medicinos, nes buvo šventai įtikėję, kad žmogų gali išgydyti ne gydytojas, o malda ir taurus tikėjimas. NT evangelijose ryškūs epizodai apie tai, kaip Kristus taiko tikėjimą medicininiais tikslais – pagydo raupsuotuosius, netgi prikelia iš numirusių. Todėl viduramžiais gydytojų vietą užėmė žydai. Nors ST taip pat yra epizodų, kai pranašai stebuklingai gydo ligas, tačiau Talmudo išvados neleido žydams medikus nurašyti ir jų paslaugų atsisakyti.

 

Pirmasis nešvaros puolimas prasidėjo protestantiškuose kraštuose. 1786 m. anglų teologas John‘as Wesley pradėjo raginti sekti žydais ir pradėti rūpintis savo išvaizda bei kūno švara. Nes kaip teigė Wesley, „Netvarka nėra jokio tikėjimo dalis“. Na, netvarka gal ir nėra jokio tikėjimo dalis, tačiau švara – yra. Jėzus Lk 5:12 sako: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų“.

 

Kaip ten bebūtų, Europa, JAV, o po to ir likęs pasaulis pamažu įsisąmonino kūno higienos reikšmę. Dabar nenusiprausęs žmogus – žemas socialinis statusas ir netgi grėsmė aplinkinių sveikatai (nes gali apkrėsti).

 

Pradėjome rūpintis išorine kūno švara, tačiau vidaus organai liko kaip buvę užteršti. Žmonės valgė nesveiką maistą, dėl to tuko, juos pjovė infarktai, širdies smūgiai ir vėžys. Buvo normalu kasdien ir viešai, netgi ir matant vaikams, vartoti toksines medžiagas (tabakas, alkoholis), tai buvo laikoma vyriškumo ir šaunumo požymiu. Tad antroji higienos revoliucija buvo sveikas gyvenimo būdas – rūpestis vidinio kūno švara.  

 

Kaip ir pirmoji (kūno išorės) higienos revoliucija, ši susidūrė su absurdiškais tikėjimais. Pavyzdžiui, pirmąją stabdė tradicinis tikėjimas, kad prausimasis atneša ligas, kad dažnai praustis nevyriška, kad atlikinėti tuštinimosi reikalus specialiai tam pastatytose lauko būdelėse – užsienietiškas „monas“ ir .t.t. Sveikos gyvensenos propaguotojai susidurdavo su įsitikinimais, kad gerti alkoholį – tai nepakeičiamas būdas gyventi linksmiau, kad sveikatą užtikrina gydytojai ir tabletės, ir kad lietuviškas skrandis ir lietuviška sveikata bus laiminga tik tuomet, jei kas savaitę suvalgysi bent po penkis cepelinus su spirgučiais. Senas tikėjimas siejamas su tradicija, kuri laikoma tik nešanti gėrį, su tautiškumu, vyriškumu ir pan. Todėl, pavyzdžiui, žmogus gali tvirtinti kad jo „lietuviškam skrandžiui“ nevalia be cepelinų, nors visą kūną kamuoja skausmai, prieš pora mėnesių jis palaidojo nuo vėžio mirusį, „lietuviškai“ besimaitinusį dėdę, o jo šeimoje vienas artimasis išsigydė visas ligas pakeitęs mitybos įpročius.

 

Ši antroji higienos revoliucija palietė visus žmogaus vidinius organus, išskyrus tai, kas po kaukole. Sveikuoliška revoliucija (kuri, manyčiau, dar nepasibaigusi, tačiau jau įgijo lemiamą pagreitį) neturėjo nieko bendra su smegenų higiena, nors kartais jie mėgina tvirtinti priešingai. Sveikuoliai iš esmės sako, kad pasirūpinti savo kūno gerove – lygu tuo pačiu pasirūpinti ir dvasios gerove. Tuo paremtas ajurvedos mokslas, o sveikuolių stovyklose žmogus, savaitę maitintas sveiku maistu ir mankštinęs savo kūną, sakosi atradęs ir sielos ramybę. Tačiau žmogus – ne gyvūnas. Mūsų dvasiniam gerovei nepakanka vien pasirūpinti kūno gerove. Mes esame ir dvasinės būtybės. Tad priartėjame prie likusio vienintelio organo, kurio higiena žmonija dar nepradėjo rūpintis.

 

Šis organas, žinoma - tai smegenys. Neabejotinai pats svarbiausias žmogaus kūno organas. Jei Jums tektų pasirinkti viena iš dviejų: arba netekti viso kūno žemiau kaklo, arba proto neįgalumas. Ar rinktumėtės likusį gyvenimą prasėdėti invalido vežimėlyje, ar vietoj to pasirinktumėte Dauno sindromą?

 

Smegenų higiena reikalauja visiškai kitokios praktikos nei ankstesnės higienos revoliucijos. Panašiai kaip ir pirmosios revoliucijos metodų negalime taikyti antrajai revoliucijai. Mes juk negalime valyti kūno organų gerdami šampūną, ar ne? Tam mes turėjome pakeisti gyvenimo būdą – kitaip valgyti, kitaip judėti ir pan. Trečiosios higienos revoliucijos būdas iš mūsų pareikalaus keisti galvojimo būdą. Kitaip vertinti savo paskirtį gyvenime, atrasti savo misiją, siekti dvasinio išprusimo ir teisingumo.

 

Pradėkime nuo išsiaiškinimo kas yra smegenų (arba dvasinė) nešvara. Jei įsigilinsime kas bendra visoms kvailystėms, kurias daro žmonės, tai pamatysime, kad tas bendravardiklis – tas jau minėtas aklas tikėjimas. Pavyzdžiui, žmogus leidžia daugiau pinigų nei gauna ir tiksi, kad kaip nors praplauks. Rūkantys žmonės puikiai žino, kad po keliolikos ar keliasdešimties metų jie dėl to sunyks, kamuosis ligoninėse, o galbūt netgi teks atsisveikinti su ranka ar koja (taip, tai taip pat rūkymo pasekmė). Visi rūkoriai tai daugiau ar mažiau žino, tačiau vis tiek rūko. Kodėl? - Nes juos jungia bendra viltis, kad, nepaisant visuotinės rūkymo žalos,  kažkodėl būtent jie taip smarkiai nenukentės. Dėl nieko bendra su sveiku protu neturinčių priežasčių jie tikisi, kad nepapildys gretas žmonių, kurie dėl rūkymo vėliau pradėjo labai gailėtis. Tai niekuo nėra pagrįsta, tik noru, kad taip, kaip tikiu, ir būtų.

 

Aklas tikėtojas tiksi, kad jo elgesio pasekmes likviduos koks nors išorinis stebukladarys. Pavyzdžiui, kenksmingų įpročių žalą turėtų nubraukti gydytojas ar tabletės. Savo prastų ekonominių pasirinkimų pasekmes turėtų panorėti likviduoti vyriausybė. Jei nesusirandu merginos, tai šią problemą perduosiu astrologams ar kerėtojams. Kaip pamenate, net Kristus mano, kad švara – ne tik asmeninių pastangų, o išorinio burtininko reikalas: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų“.  

 

Aklas tikėjimas ir burtininko-gelbėtojo šaukimasis – svarbiausi smegenų nešvaros požymiai. Toks asmuo atsisako pripažinti tikrovę, nieko nenori apie ją žinoti. Kaip matėme, jis tiki į magišką sprendimą.

 

Esame į išorinį grožį orientuota visuomenė. Čia niekieno nenustebinsi, jei visą gyvenimą arsi dėl to, kad galėtum gražiau apstatyti savo namus. Tačiau jei reikia šiek tiek pasiaukoti, kad su tavim teisingiau elgtųsi viršininkas ar šalies valdžia, statistinis pilietis nuo tokių mėginimų veikiausiai susilaikys. Vadinasi, jo pasirinkimas rodo, kad jam namų interjeras yra svarbiau už orumą, teisingumą ir, galiausiai, išsilaisvinimą iš priespaudos. Todėl turime gražiuose namuose sėdintį, tačiau paniekintą ir depresuotą žmogų.

 

Šis žmogus turi didelį apetitą melui ir apgaulei. Jis ir pats mielai apgaus, bet ne prieš ir pasistengti, kad jį „išdurtų“ kiti. Pavyzdžiui, jis labiau nei gerai žino, kad televizija, ir ypač reklamos – galingas manipuliacijos įrankis. Nepaisant to, jis kasdien po 2 -3 valandas žiūri televizorių ir tvirtina, kad taip atsipalaiduoja. O knygų, juo labiau veiklos, susijusios su tiesos ir teisingumo paieškomis, vengia, kaip sakoma, „kaip velnias kryžiaus“.

 

Taip pilietis vis giliau brenda į melo ir saviapgaulės kūdrą. Kiekviena nauja tuščia jo iliuzija paremta aklu tikėjimu – troškimu, kad kaip tikiu ir būtų. Šis tikėjimas, kuris mūsų civilizacijoje yra paskelbtas šventu, yra propaguojamas kaip didžiausia išganymo (šiuolaikiškai sakant – sėkmės) tikimybė.

 

Kodėl smegenų higiena – ne tas pat, kaip kepenų ar inkstų higiena? Kodėl turime tai vadinti nauja higienos revoliucija? Sveikuoliškos idėjos, kurioms lemiamą įtaką turėjo vedos, ajurveda, yra paremtos prielaida, kad teisinga yra viskas, kad prisideda prie mano gerovės. Smegenų higiena žengia žingsniu toliau – turi būti pasirengęs tą gerovę paaukoti, jei tai teisinga iš principo. Pavyzdžiui, jei Jūs savo darbu galėtumėte pasiekti, kad kiekvienais metais išsaugotumėte 10 000 kitų žmonių gyvybių. Ar Jums būtų priimtina auka dėl tokio rezultato paaukoti savo turtą ir sveikatą? Manau, sutiksite, kad taip elgtis būtų teisinga, nes tai iš principo teisinga. Kai mūsų veiksmus valdo principai ir vertybės, tai reiškia, kad mūsų smegenyse įsivyravo švara.  Trečiosios švaros reviliucijos svarbiausias požymis - moraliniai principai tampa ne priedanga, o kelrode žvaigžde ir vidiniu diktatorium. Trečiosios higienos revoliucijos žmogus nė už jokią kainą nebesutinka teršti savo sąžinės.

 

Tad laikas pradėti to siekti. Bijau, kad pirmosios dvi švaros revoliucijos be trečiosios neturi galutinės prasmės. Jei visa, ką darai, yra tau gerai, tačiau iš principo neteisinga, tai savigraužos neišvengsi. Jei visi rūpinsimės tik savimi, tai būsime lengvai palaužiame išorinės jėgos. Žmogus, kuris nelaiko teisingumo ir išsilaisvinimo iš priespaudos prioritetinėmis vertybėmis, nieko nenori žinoti apie pasiaukojimą žmonių gerovei, vis tiek bus pasmerktas būti išnaudojamas. Nepanašu, kad švarus ir sveikai gyvenantis žmogus gali pasiekti tikros gerovės be savo gyvenimo prasmės suvokimo ir kai juo sėkmingai manipuliuoja nieko gera jam nelinkinčios jėgos.

 

Trečioji – smegenų higienos revoliucija – tai gyvenimo prasmės, teisingumo, savirealizacijos ir žinojimo prioritetai. Smegenų higiena besirūpinantis žmogus prižiūrės, kad jo galvos nevaldytų jokie žalingi ar absurdiški įsitikinimai. Jis bus gerai apmąstęs ir suvokęs save kaip dvasinę būtybę, savo vietą visuomenėje. Šis žmogus nesitaikstys su melu, iliuzijomis, gyvens su gilia prasme, nuolatos saugos smegenis nuo netiesos teršalų ir nebijos aukotis dėl to, kas teisinga per se. Šios revoliucijos žmogus žinojimą stato pirma tikėjimo: pirma įsigilina, sužino, gauna įrodymų, po to nuosekliai daro tai, kuo tiki. Švarios smegenys netoleruoja beprasmio kiurksojimo bandoje ir nepalieka vietos saviapgaulei bei veidmainystei. Sąžinės balso kvietimą jis laikys svarbesniu nei nervingą veidmainiškos daugumos reikalavimą būti kaip visi.

 

Švarios smegenys - ateities žmogus.

 

PS Kai sakome, kad mums plaunamos smegenys, tai jos nė velnio neplaunamos – tuomet jos tik piktavališkai teršiamos absurdiškais mitais.