Europos istorija, palyginus su kitais regionais, pasižymėjo didesniu žiaurumu ir didesniais žudynių mastais. Čia mažiau žmonių, ypač rytinėje kontinento dalyje. Šį straipsnį rašau pagerbiant visas aukas ir norėdamas perspėti, kad nesame nuo tų žiaurumų apsaugoti ateityje.

 

Jau ne pirmi metai tikinu, kad krikščionybėje yra užkoduotas totalitarizmo mechanizmas. Jis užtikrino absoliutų Bažnyčios įsigalėjimą (ne, tai nebuvo atsitiktinis nukrypimas nuo „teisingo“ Kristaus kelio), begalinius dvasiškių ir pasaulietinių vadovų piktnaudžiavimus ir inkviziciją. Atskleisiu jums, be kita ko, ir dvasinį pagrindą inkvizicijai, kurį paliko pats Jėzus.

 

Kad totalitarizmo mechanizmas mums geriausiai atsiskleistų, paimkime, kad Kristus kalba ne apie išrinktus tikinčiuosius, kurie pasieks išganymo jei į Jį patikės, o kad kalba apie nacių ir komunistų išrinktuosius – paprastą vokeitį ir (ar) nuskriaustą darbininką. Abu, kaip ir Kristaus evangelijose, matome nuskriaustus ir įpainiotus į bėdas per savo veidmainišką, nuo liaudies nutolusią vadovybę (fariziejus). Evangelijose paprastas žmogus negauna dvasingumo, nes tarp Dievo ir jo įsimaišė užkietėjusios širdies šventikas – fariziejai prievartauja paprastą žmogų laikytis formalių ir dogmatiškų tikėjimo normų, tačiau per šias normas pradingsta esmė – nebelieka ryšio su Dievu.

 

Pasaulietinėse evangelijose matome tą patį. Hitlerio vokietis išduotas savo vadovybės. Ši pasirašė gėdingą kapituliaciją, nors liaudis už pergalę buvo pasiryžusi kovoti iki galo. Tokio vadovybės netikėjimo supančioti vokiečiai kankinasi be darbo ir pažeminti. Tuo tarpu Markso darbininkas taip pat kenčia pažeminimą ir fariziejišką neteisybę – kone viską, ką jis sukuria, paima veidmainiai ponai ir dar verčia jį ranką bučiuoti už savo elgetišką atlyginimą.

 

Taigi visose trijose evangelijose – turiu omenyje krikščionišką ir dvi pasaulietines - gėris prarado orientyrą ir pasimetė. Įsigalėjo gėrio formalistai, kurie liaudžiai duoda visai priešingą rezultatą. Tada ateina ir žodį taria Išganytojas – jis paskelbia, kad nuo šiol gėris žiūrės esmės, o tuos bankrutavusius formalistus nustums nuo avanscenos. Atnaujintas įstatymas tampa paprastas, tačiau labai veiksmingas. Krikščionybės atveju – gilus asmeninis tikėjimas aukščiau konkrečių priesakų dvasinėje erdvėje, nacių – išsivaduoti iš įtakos tų, kurie demokratijos ir humanizmo pančiais susaistė vokiečių tautos gyvybingumą, komunistų – nuversti išnaudotojus, dėl kurių darbininkas pasmerktas beviltiškam skurdui.

 

Visiems trims akivaizdžiai būdinga tikėjimo viršenybė prieš įstatymą ir žmogaus teises. Kristaus mokymas per gilus ir per platus, kad sutilptų į siaurą įstatymo raidę. Jis leidžia savo mokiniams skinti svetimus javus, „Nes – kaip jūs nesuprantate! - jie juk alkani!“ (Mk 11:2, Mt 12:1-2), jis išvarto prekyvietes sinagogoje, nes jam tas vertelgiškumas kelia pasipiktinimą (chuliganizmo aktas), ir jis propaguoja eilę dalykų, už kurių propagavimą Žydų įstatymas tai skelbiantiems pranašams reikalauja nuimti galvą (daugiau apie Kristaus antiįstatymišką veiklą rasite čia).  

 

Tuo tarpu carinę Rusiją purto revoliucinė veikla – naujosios evangelijos skelbėjai užsiiminėja sprogdinimais, politinėmis žmogžudystėmis, organizuoja pogromus valdžiai destabilizuoti ir neramumams sukelti. Veimaro Vokietijoje hitlerininkai iš pradžių pamėgina ateiti į valdžią perversmo keliu, o kai tai neišdega, skalbia liaudžiai smegenis pūsdami aukos mentalitetą ir piršdamiesi į išgelbėtojus. Tiek komunistams, tiek fašistams visos priemonės, kurios veda link kilnaus tikslo – pateisinamos.

 

Kristus – revoliucinės veiklos propaguotojas. Nors mums yra įteigta, kad jis propagavo tik nesmurtinę kovą, tačiau iš savo mokinių jis reikalavo revoliucinio nusiteikimo. Pavyzdžiui, Lk 12:51 ir kitose evangelijose paskelbia, kad tikisi iš savo pasekėjų bekompromisio karingumo – „Atnešiau ne ramybę, bet nesantarvę“. „Dėl tikėjimo „Tėvas stos prieš sūnų, sūnus prieš tėvą, o duktė prieš motiną“. Kaip žinome, tiek Stalinas, tiek Hitleris iš vaikų reikalavo, kad tie atsiribotų nuo savo tėvų, jei jų pažiūros buvo „neteisingos“. Taigi dėl tikėjimo, dėl savo Vado neturi sustoti prieš nieką. Įstatymų nepaisantieji, tačiau gaivališko tikėjimo vedami fanatikai turi būti pasirengę visuomenės pasmerkimui, nes pasakyta: „Būsite nekenčiami dėl mano vardo“ (Lk 13:13).

 

Kristus remiasi į neišsilavinusį, nieko žinoti nenorintį liumpeną. Dėsto, kad jam mieliausi mažutėliai, nes jų širdys tyriausios (komunistai ir nacistai taip pat gynė „mažutėlius“). Tačiau iš tų „mažutėlių“, jei jie nori pasiekti tikslą, Kristus pareikalaus visko – atsisakyti turto (Lk 10:21), giminių, o netikintys giminaičiai tau nuo šiol tiek tuščia vieta, kad jų net palaidoti nereikia (Mt 8:22). Kristus taip pat reikalauja, kad nuo šiol Jis būtų vienintelis įstatymas – „Negali tarnauti ir Dievui, ir Mamonai (t.y. pinigams- AG)“. „Kas myli savo gyvybę, tas jos neteks. O kas šiame pasaulyje jos neapkenčia, tas išlaikys ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12:25). „Kas turi Mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli Mane. ... Aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14:21).

 

Galų gale, mes jau anksčiau matėme, kad net kai Jėzus pažeidinėja įstatymus, Jis tai daro vedinas tauriausių sumetimų. Todėl visa tai neva eina iš dangaus ir negali būti net kalbos apie tokių veiksmų neteisėtumą.

 

Tačiau, kaip sakoma, gerais norais pragaras grįstas. Kalėjimuose pilna tokių, kurie atliko neteisėtus veiksmus turėdami kokių tai tauriai jiems skambančių pasiteisinimų. Deja, jei jie pažeidė įstatymus, jų vieta tarp nusikaltėlių. Istorijos pabaiga. Žinoma, tiek krikščionys, tiek naciai, tiek komunistai garbino savo nusikaltėlius, jei šių veiksmai buvo naudingi jų doktrinai ir jos sklaidai. Mažai kas žino, tačiau šiuolaikinės represinės sistemos prototipą sukūrė jėzuitai. Apie tai daugiau galėsite sužinoti peržiūrėję filmą „Žibintas tamsoje“ (apie jėzuitus kalba nuo 114 min.)

 

Kaip tai neįtikėtinai mums beskambėtų, tačiau Kristus įveda ir totalitarinės represinės cenzūros idėją, t.y. padeda pamatus šventajai Inkvizicijai. Kristus ne tik garbina tyrą „mažutėlį“, tačiau ir perspėja, kad jei kas nors tokį įžeistų ar papiktintų „Tokiems būtų geriau, jei juos kas nors paskandintų“. Tai nėra atsitiktinis epizodas – šį švelniai skambantį perspėjimą randame trijose evangelijose: Mt 18:6, Mk 9:42, o Lukas ir apskritai tvirtina girdėjęs Kristų skelbiant, kad už tokią veiką potencialiam įžeidėjui būtų naudinga būti paskandintam prevenciškai – Lk 17:2. Taigi matome iš kur įkvėpimo sėmėsi buožių tramdytojai ar holokausto sumanytojai.

 

Kristus padeda ideologinį pamatą revoliuciniam užtaisui – jis buria nuskriaustų „mažutėlių“ armiją, pripumpuoja juos aklo fanatizmo, paniekos savo vadovybei ir šalies įstatymams. Visiems, kurie aklai seks Kristumi – dar šiame gyvenime jie sulauks šimteriopo atlygio už visas savo aukas (Mk 10:30). Kaip vėliau matysime, kai kam šie žodžiai taps pranašiškais.

 

Taigi turime viską, ko reikia revoliucijai vykdyti – apgailėtinus formalius lyderius, kurie savo niekingais veiksmais išvedė ilgai kentusią liaudį iš kantrybės, gelbėtoją, kuris neteisėtais veiksmais atves visus teisingus į beribę laimę, ir bekompromisį mokymą, kuris reikalauja fatališko pasiaukojimo savo lyderiui pakeliui į tą laimę.

 

Mūsų revoliucija vyks trim etapais: 1. Provokacija, 2. Prasiveržimas į valdžią (arba atėjusi Dangaus karalystė), ir 3. Baisus atpildas tikėjimo priešams. Pirmuoju etapu revoliucionieriai daro neteisėtus veiksmus. Kristus atšaukinėja Mozės priesakus, kurie yra patvirtinti kaip amžini ir neatšaukiami, užsiiminėja smulkiais nusikaltimėliais; revoliucionieriai Rusijoje kėsinasi į caro ir jo ministrų gyvybes; Hitleris rengia Miuncheno pučą). Pirmąjį etapą fariziejai savo nelaimei laimi – jie teisia Išganytoją pagal savo supuvusį įstatymą, o apaštalai tuo metu retkarčiais netgi Jo išsigina. Tačiau vėliau suima save į rankas ir pradeda Pergalingą žygį. Antruoju etapu jau matome ne nupiepusį ir iškankintą Kristų, o atjojantį iš Dangaus ant balto žirgo ir skelbiantį galutinę savojo Gėrio pergalę. Šiuo etapu fariziejai ar šiaip netikėtojai beviltiškai dreba, maldauja pasigailėjimo, tačiau nuo dangiškojo teisingumo jiems pasislėpti nepavyks. Visi išgaudyti, visi iki vieno sukišti į sieros ežerą, kaip kad rašoma Jono apokalipsėje.

 

Tikintieji, kurie iškentėjo iki šios akimirkos, sėdi Dievo Sūnaus dešinėje. Tiek komunistų, tiek nacių viršūnės maudosi beribėje prabangoje (išsipildė Morkaus 10, kad tikintiesiems jų aukos tikėjimo vardan sugrįš su kaupu dar šiame gyvenime). Teisieji nežabotai vykdo teisingumą, galabija bejėgius, beviltiškai įsibaiminusius Tikėjimo priešininkus. Tikėjimo pergalė galutinė ir amžina, tereikia ir tau tikėti, nepiktinti tų, kurie tau padovanojo šią didžiausią visų laikų pergalę, ir būsi nuo šiol be galo be krašto laimingas bei nieko nuo šiol nestokosi.  

 

Galiausiai, ir galbūt svarbiausia. Gal jūs manote, kad visa tai mums jau nėra ir nebebus aktualu? Šiandien krikščionybė apmaldyta – už netikėjimą niekas liežuvių nerauna ir nedegina. Tačiau kas jiems sutrukdys tai padaryti kai tam bus tinkamos aplinkybės? 20 a. pradžioje krikščionys taip pat atrodė tapę nepalenkiamais humanizmo šalininkais. Tačiau kai į valdžią atėjo Hitleris, popiežius jį parėmė. Todėl per visą neilgą Tūkstantmečio reicho istoriją atsirado vos šeši katalikai, kurie atsisakė tarnauti fiurerio kariuomenėje. Bolševikai kaip sugebėdami vykdė šv. Morkaus 10:31: kas buvo paskutinis –taps pirmasis, ir atvirkščiai. Kas buvo niekuo, taps viskuo – skelbė bolševikai. Ir visa tai vyko prieš mažiau nei 100 metų – modernybės epochoje.

 

Paskutinis man žinomas atvejis, kai krikščionių kunigai kvietė vykdyti masinius žudymus – 1994 m. genocidas Ruandoje. O pas mus Tikėjimas dar ir šiandien vaidina gal net pagrindinį vaidmenį visuomenės gyvenime. D.Grybauskaitė atėjo į valdžią pažadėjusi mus išvaduoti nuo valstybės tarnyboje įsitaisiusių kyšininkų. Tai ji darė įsitaisiusi kišeninį prokurorą, kapodama galvas (t.y. atleidinėdama iš tarnybos jai nepatinkančius) ir naudodama „telefoninę teisę“ – t.y. kai skambindavo ir duodavo įstatymams prieštaraujančius nurodymus savo pavaldiniams. Garliavos istorija taip pat vyksta pagal NT fabulą – iš vienos pusės N.Venckienė su savo į įstatymus neįtelpančiu teisumu, o iš kitos – apaštalo Pauliaus šalininkai, kurie, vadovaudamiesi Rom 13 primygtinai tvirtina, kad teisėsauga negali būti neteisi ir visada viską dėl žmonių gero daranti.

 

Krikščionybė – kaip tas slibinas su keliomis galvomis. Vieną nukerti – kita atauga. Šiandien vis dažniau atauga galvos, turinčios pasaulietinę formą. Tas mus apgauna, kad tai neva su krikščioniška religija nieko bendra neturinčios idėjos. Tačiau sena žiauri totalitarinė pasaka vis tęsiasi, ir neaišku kada jai ateis galas.