Nesu didelis biologinių virusų žinovas, tačiau, kiek girdėjau, jų plitimo būdas yra toks: iš pradžių virusas patenka į organizmą ir prisitaiko taip, kad jo neįveiktų imuninė sistema. Jei virusas šiuo etapu sugeba įsitvirtinti, tuomet jis pirmu reikalu rūpinasi persikėlimu į kitą šeimininką. Žmogus dar nejaučia viso jo poveikio, tik retkarčiais nekaltai nusičiaudėja. Nors čiaudulys atrodo nekaltas, jis skleidžia didelį kiekį labai užkrečiančių bacilų. Tik tuomet, kai virusas paskleidė savo bacilą, jis pradeda siaubti šeimininką, kurį arba nužudo, arba žūva pats.

 

Manau, kad kai ką panašaus galime pasakyti apie tikėjimus. Kadangi gal jau jums kiek pabodau su krikščionybės kritika, imkimės tam kartui ateizmo. Idėjiniu ateizmo virusu užsikrečiame, kai pasakome, kad D-vo nėra, tad galime sau leisti bristi į nuodėmes – nepaisyti seksualinių santykių ribojimo, leistis į narkotikų vartojimo nuotykius, neatlikti žmogiškųjų pareigų, tokių kaip kurti šeimą ar pasirūpinti tėvais, nelieka vidinių stabdžių imti kyšius ir t.t.

 

Šiuo etapu žmogus tarsi pražysta. Jam tarsi nukrinta akmuo po kaklu, nes nebelieka nemažos dalies prievolių. Pavyzdžiui, nesikūręs šeimos ir palikęs savo tėvus be priežiūros šis žmogus gali įsigyti blizgantį automobilį ir įsisodinti į jį meilužę. Jo gyvenimas šiuo etapu kupinas pasimėgavimų ir spindesio, todėl susidaro įspūdis, kad šis asmuo gyvena ypač gerą gyvenimą. Kadangi jam viskas taip šauniai klostosi, jis tiesiogiai ar netiesiogiai propaguoja tokią pasaulėžiūrą. Tai minėtas silpno čiaudulio etapas.

 

Tuomet ateina etapas, kai liga įsibėgėja ir pradeda siaubti organizmą. Šis etapas pasižymi tuo, kad ankstesni būdai save stimuliuoti – automobiliai, meilužės ir t.t. – išsikvepia. Žmogus jaučiasi gyvenimo išvargintas. Niekas nejaudina, o kad sujaudintų, privalai didinti dozes. Pavyzdžiui, kad pasiektum bent kiek palyginamą jaudulį, turi dabar pirkti ne BMW, o Porshe. Meilužė turi būti daug išmanesnė cirkininkė lovoje, arba jų turėtų būti keletas. Viena dažniausiai pasitaikančių negalių – vis didesnis alkoholio, pornografijos ir pan. vartojimas. Negaunant vis didėjančių dozių apima depresija.

 

Paskutinis – pasireiškiančios ligos etapas. Arba kūnas įveikia virusą, arba virusas kūną. Jei ateizmo viruso siaubiamas asmuo nesusipranta pakeisti pasaulėžiūros, jis ir toliau, kiek tai leidžia jo galimybės, mėgina savo stimuliuoti kūniškais malonumais. Šiuo metu pasitenkinimo dozės ar būdai jau nesveiki, nes ankstesni stimuliavimo būdai ir kiekiai nebeveiksmingi, kad kilstelėtų žmonų iš depresijos. Vienas ieškodamas naujų būdų toliau patirti pasitenkinimą gali pasukti į nusikalstamumą, kitą tai gali nuvesti prie kioskelio (pavyzdžiui, žmogus nebegali nueiti į darbą, nes jam būtina iš ryto „padaryti gramą“). Priklausomybių formų yra daug ir įvairių, bet jų veikimo principas visuomet tas pats.

 

Tad mūsų ateistas, kalbant religiniais terminais, patikimai žengia pragaran. Tačiau nepamirškime, kad jis jau spėjo apkrėsti keletą kitų. Tuo etapu, kai į mūsų ateistą jau bado pirštais, jo užkrėsti ateistai ant bangos, ir užkrėtinėja kitas aukas.

 

Lygiai tas pats mechanizmas ir Katalikų bažnyčioje. Į seminariją įstoja tikėjimo ir vilties kupini jaunuoliai, o kelio pabaigoje tampa, be kita ko, iškrypėliais pedofilais. Tą patį matysime ir pop kultūroje – vieną dieną visi žavimės jaunu dainininku, o po kiek laiko jau skaitome apie jo mirtį nuo narkotikų.

 

Ir pabaigai. Nepamirškime, kad virusas visą laiką matuoja. Melas taip pat. Pavyzdžiui, anksčiau ateizmas prisidenginėjo mokslo kauke – buvo tvirtinama, kad tuoj bus įrodyta, kad gyvybė atsirado vien iš materijos, be antgamtinės jėgos įsikišimo. Visi mėginimai tai patvirtinti žlugo. Mokslininkams nepavyko laboratorijos sąlygomis pagaminti gyvo organizmo. O tuo tarpu duomenų, kad gyvybė negalėjo atsirasti ne antgamtinės jėgos įsikišimo, apimtis nepaliaujamai augo. Tad šiandien ne per drąsu tvirtinti, kad evoliucijos teorija kaip antgamtinio prado paneigimo instrumentas jau yra paneigta.

 

Tačiau tai netrukdo virusui plisti naujomis formomis. Seksas ne santuokoje ir abortai išplito kaip ateizmo filosofijos išdava. Gėjų santuokų reikalas taip pat remiasi į ateistinę pasaulėžiūrą. Tad mes gal ir nukirtome ateizmo šaknį (jei nukirtome, nes mes dar nediskreditavome ateizmo plačioje visuomenėje), tačiau jo sporos jau pasklidusios toli. Pavyzdžiui, šiandien gėjų aktyvistai rodo į sveikus gražius jaunuolius, kurie nori dvasiškai uždrausto sekso –tiksliau pasakius, kad jį įteisintume kaip normalią pasitenkinimo rūšį. Mums nerodoma depresijos apimta mergina, kuri pasidarė sau abortą, nes jos „mylimasis“ nenori savęs apsunkinti šeima ir vaikais. Kaip ir mums nebus ateityje rodomi šiandieniniai šaunuoliai, kai jie bus išguldyti lytiškai plintančių ligų ar panašių negandų.