Šiuo metu madinga tvirtinti, kad esu aukščiau religijos. Religija, suprask, sielų kalėjimas, atgyvenęs būdas žmonėmis manipuliuoti. Tuo tarpu tikėjimas – visai kas kita. – „Štai aš,“ - nuolatos girdžiu iš visų pusių, „tikiu, tačiau be religijos“. Dažniausiai sako, kad jis ar ji tiki ar net žino, kad yra kažkas daugiau nei regimas pasaulis, ir leidžia suprasti, kad jie su tuo „kažkuo aukščiau“ gyvena kone tobuloje harmonijoje.  

 

Pažiūrėkime, ko verta tokia teologinė pozicija. Pirmiausia, nuo ko visuomet mėgstu pradėti – tai užmesti žvilgsnį kas iš to jiems gaunasi praktiškai. Ar jie dėl to tapo moralesni už kitus? Paprastai tai vidutinybių filosofija. Pastebėjau, kad šie žmonės stengiasi neišsiskirti ir elgiasi kaip kiti. Tad ir jų moralumą apsprendžia kaip elgsis aplinkiniai.

 

Tad pragmatinis testas sakytų, kad šiems žmonėms jų tikėjimas tik leidžia susilieti su mase, išnykti kaip individualybėms. Su tuo jie, aišku, agresyviai nesutiktų, nes yra įsitikinę, kad jų tikėjimas yra labai originalus. Deja, ten nieko originalaus nėra. Jie tiki taip, kaip ir ir kiti „tikėtojai savaip“.  

 

O dabar paanalizuokite šią poziciją iš esmės. Šiaip jau visos man žinomos religijos, išskyrus judaizmą, remiasi į objektyviai nepagrįstą tikėjimą. Ir ateizmas taip pat. Kai A.M.Pavilionienei pasiūliau paaiškinti, kodėl ateistinės visuomenės taip greitai sugriūva, ji tik pasiūlė abiem mums tikėti į ką norime ir nekvaršinti vienas kitam galvos. Jonas Trinkūnas, Lietuvos krivių krivaitis, sako, kad senieji pagoniški dievai yra, tačiau jis nepasirengęs su netikinčiais apie tai kalbėti. Krikščionys, kai užsigauna dėl vieno ar kito mano teiginio jų atžvilgiu, ateina pasiryžę argumentuotai prispausti. Deja, netrukus turi pripažinti, kad jų tikėjimas remiasi ne argumentais, o noru, kad taip, kaip tikiu, ir būtų. Jie tvirtina, kad visi tuo tikintys yra išskirtiniai, t.y. turi „tikėjimo dovaną“. Viskas baigiasi tuo, kad išreiškia viltį, jog ir aš kada nors tą „dovaną“ įgysiu ir tada suprasiu, kaip apmaudžiai klydau. Į faktus, kurie prieštarauja jų tikėjimo versijai, nekreipia dėmesio. Dar kartą pasako, kad tikėjimas – ne proto ir žinojimo reikalas.

 

Ir mūsų „tikėtojai savaip“ remiasi tokio pobūdžio tikėjimu. Jie tvirtina, kad kažkokiu mistiniu būdu (misticizmas – D-vo pažinimas per asmeninius potyrius ir patirtį) pažino D-vą, puikiai nujaučia, ko Jis iš jų nori. Tikėtojai savaip save įtikina, kad jų norai ir darbai iš grįsti tik su gerais ketinimais, tad ryšys su Kūrėju tvirtas. Kad galėtų po mirties patekti į pragarą, tokio varianto jie nesvarsto, nes jų individualizuotoje religijoje pragaras išnykęs, telikęs tik rojus. Todėl ir šie, kaip ir visi aukščiau paminėti tikėtojai, kratosi domėtis teologija, nes „jaučia“, kad viską ir taip puikiai žino.

 

Deja, iš tiesų individualizuota religija yra stabmeldystės forma. Pagoniškos (stabmeldiškos) tradicijos žmogų mato kaip pasaulio centrą, apie kurį sukasi visa kita. Kai kurios jėgos už žmogų menkesnės, tas galima pajungti (pavyzdžiui, stabmeldiškas tikėjimas nedraudžia pagonių karaliui nukariauti ir pavergti silpnesnę tautą, dievai šiam procesui visokeriopai talkina). Kai kurios jėgos galingesnės už žmogų (dievai, stichijos, likimas, žvaigždžių valia t.t.) -  šias jėgas reikia prisijaukinti ar bent jau apmaldyti. Tad stabmeldiška tradicija žmogų mato kaip nesikeičiantį padarą, o savo valią keisti turi viskas aplinkui. Pavyzdžiui, jei su derlium negerai – stengiamasi pakeisti Žemynos valią, jei reikia daugiau žuvies – kalbamasi su Undinu ir t.t.

 

Tuo tarpu monoteizmas sako, kad žmogus gali prisijaukinti tikrovę tik pasikeitęs pats. Dievo kokiomis tai primityviomis aukomis nesugundysi, turi pradėti vykdyti Jo valią (stabmeldžiai stengiasi visaip pasiekti, kad tai dievai vykdytų žmonių valią ar bent jai nestotų jai skersai kelio). Monoteizmas sako, kad D-vas gana panašus į tėvus – kol vaikai nepradės gražiai elgtis, tol šie jiems kaišios pagalius į ratus. Na, bent jau protingi tėvai sudrausmina savo vaiką, kai jis suka į šunkelius, ir apipila dovanomis bei palepinimais, kai šis pradeda elgtis perspektyviau. Labai gerai apie tai pasakė garsus sėkmingo gyvenimo būdo lektorius Jim‘as Rohn‘as: „Jei tu pasikeisi, viskas tau pasikeis“. Svarbiausia – vidinis pokytis, kuris atveria mums vartus į kitokią tikrovę.

 

Tad tikėjimas savaip, arba individualizuota religija, iš tiesų yra ne kas kita, kaip grįžimas į stabmeldystę. Net jei jie ir sako, kad jų dievas yra Kristus, tai jau kišeninis kristus. Kristukas, iš kurio tikėtojas tikisi, kad šis gana besąlygiškai uždės savo pritarimo antspaudą ant visko, ką tikėtojas sumanė ar padarė. Ši erezijos kryptis teologijoje vadinasi Asmeninis Jėzus. Ta proga verta prisiminti garsiąją Depeche Mode dainą „Personal Jesus“. Šioje dainoje Jėzus pasirodo kaip patikimas guodėjas, kuriam tereikia tik paskambinti, išpažinti kas Tau negerai, ir jis nedelsiant palengvins visas tavo kančias. Gana panašus į Kalėdų senelį, tik dvasinis, ar ne?  

 

O dabar dėl pirmosios jų teiginio dalies – kad religija yra kalėjimas, ir kad ji jau atgyveno savo. Išsilaisvinti iš D-vo valios neįmanoma prieš tai nepasakius, kad moralės sistema, kurią atstovauja religija, jau nebeaktuali. Tas atveria žmogui rankas elgtis kaip tinkamam, o po to, tikėsimės, stabukas vis tiek nuodėmę užglaistys.

 

Visai kitas reikalas, kad ne visos religijos atspindi mūsų Kūrėjo valią. Jei Jis vienas, tai natūralu, kad ir jo moralės sistema yra viena. Pavyzdžiui, ar gali D-vas norėti ir taikos pagal Kristų, ir džihado pagal Mahometą? Ar jis gali tvirtinti, kad nesantuokiniai lytiniai santykiai nėra didelė nuodėmė (budizmas), ir tuo pačiu tvirtinti, kad yra (judaizmas)? Nejau gali būti, kad žudyti kitatikį vienoje vietoje (Pakistano genčių rajone) leidžiama, ir neleidžiama net slieko be rimtos priežasties pritrėkšti (Tibetas).

 

Visoje šioje maišalynėje nėra kito būdo kaip susigaudyti kas teisus o kas ne, kaip visa tai  testuoti. Žiūrėti, kas vieniems ar kitiems iš savo tikėjimo gaunasi praktiškai. Antras būdas, dar geresnis – reikalauti argumentų  savo teisumą įrodyti.

 

Tikėtojai paprastai elgiasi kaip bepročiai ir to visai nesigėdina. Jei tikėti tauru, ir jei tavo tikėjimas yra geras vien jau dėl to, kad taip tiki per se, tai įsivaizduokime, pavyzdžiui, pokalbį:

-        Jonai, o tu tiki į ateivius iš kosmoso?

-        Taip, šventai tikiu. Mano nuojauta labai stipri, ji man kužda, kad jie jau seniai mus stebi.

-        O aš netikiu, kad jei čia. Tačiau tikiu, kad kada nors patys juos susirasime.

-        Ne, jie jau mus surado, ar žinau.

-        Kaip?

-        Na, jau sakiau, jaučiu.

-        O aš jaučiu, kad vieną dieną mes patys nuvyksime pas kitų planetų gyventojus. Neabejoju!..

 

Žinoma, jei jie intensyvintų diskusiją, tai pradėtų vienas kitą užsipuldinėti. Abu save laikytų tikratikiais, o kolegą - apmaudžiai suklydusį. Galop veikiausiai susitartų, kad tegu kiekvienas tiki į savo, ir kad abu tikėjimai turi teisę egzistuoti. Taip galima nesunkiai prieiti išvados, kad ateiviai ir stebi mus, ir nestebi – nelygu į ką įtikėsi. Nėra kito būdo nutraukti visą šį absurdą kaip grįžti prie faktais grįstų prielaidų. Ką mes turime tikro apie problemą, apie kurią šnekame?

 

 

Panašiai ir su tikėjimu – jis savo šaknimis privalo remtis į kažkokius patikrinamus faktus. Religija nuo mokslo tuo ir skiriasi, kad D-vo niekas nematė, tačiau galime susirinkti pakankamai loginių įrodymų, kurie tvirtintų, kad Jis privalo egzistuoti. Tad religija privalo remtis į duomenis. Nuo šių pradinių duomenų galime atsispirti - suformuoti tam tikras prielaidas, ir tada mąstyti abstrakčiau.

 

Duosiu pavyzdį. Skamba paradoksaliai, tačiau čia kaip su tikėjimu, kad rytoj patekės saulė. Ar turime tokią garantiją? Deja, iš tiesų neturime. Tačiau pažvelgę į praeities duomenis galime nesunkiai tuo patikėti. Panašiai ir teisinga teologija. Ji remiasi į patikimus duomenis, ir jų pagalba loginėmis išvadomis sudeda taškus ant „i“. Religiją įsivaizduoju kaip dėžutę, kurioje saugomos svarbiausios ir tiksliausios išvados egzistenciniais klausimais – ar yra Dievas, kokia mano gyvenimo prasmė, ar yra kas po mirties, t.t.

 

Kaip matote, religija turėtų labiau panašėti į mokslą nei į tikėjimą. Ji turi išnagrinėti ir pateikti pačius geriausius įmanomus atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus. Tuos atsakymus mes sudedame į dėžutę, užrakiname, kad bet koks neišmanėlis ten nekištų nagų ir nejauktų kruopščiai atlikto intelektualaus darbo.

 

Kai prie tiesos maksimaliai priartėjome ir sukūrėme mokymą apie gyvenimą prasmę, tuomet yra du keliai: viso to mokytis ir pamėginti suprasti, kodėl išminčiai priėjo tokių išvadų. Supratę jau galime ir pasiginčyti, o gal net ir pakoreguoti dėžutės turinį. Antrasis kelias – nekvaršinti sau galvos dėl to, kaip tokių išvadų išminčiai priėjo, tačiau besąlygiškai gerbti jų autoritetą ir pasitikėti išvadomis. Tačiau šiuo atveju gyvybiškai svarbu, kad neišmanėlis besąlygiškai gerbtų dvasinį autoritetą. Tai ir galime pavadinti šventu tikėjimu. Mes - Jūs ar aš - netikrinome A.Einšteino teorijų pagrįstumo, tačiau vis tiek tikime, kad jis buvo epochos mosklininkas. Kadangi visose srityse korijėjumi nebūsi, neišvengiamai turi pasikliauti ir tikėjimu.

 

Štai ir paaiškinau, kaip sudėliotas judaizmas. Trys tūkstančiai metų dvasinių ieškojimų pavirto į talmudinę tradiciją. Visi žydai labai skatinami ją skaityti ir išmanyti. Tie, kurie visgi neišmano, turi gerbti autoritetus, jiems neprieštarauti ir jokiu būdu nevaizduoti, kad gali kaip lygus su lygiais su jais diskutuoti. Mes nemanome, kad galime kaip rimtai oponuoti medicinos profesoriumi jo kompetencijos srityje. Kodėl galvojame, kad religijos srityje visi gali aiškinti, kad viską supranta geriausiai?

 

Anksčiau tokius tikėtojus savaip ar įžūlius neišmanėlius nuplakdavo ir pririšdavo miestelėnams apspjaudyti. Na, mes gal prie to nebegrįžkime. Tačiau bent jau įsisąmoninkime, kad žinojime yra kai kas švento. O aklame tikėjime, priešingai, nieko šventa nėra – yra neviltis ir chaosas, kurį šis atsineša pavymui.

 

Kaip rašė būsimasis įžymusis sovietų režisierius Ilja Erenburgas, Bet štai galų gale atėjo XX amžius, žmonės tapo protingesni, ir (vietoj religinių paistalų) prieš mus stovi koks nors Kantas, o su juo tūktstantis septyniasdešimt vienas nusikaltimas". I.Erenburgo už tai nesuėmė ir nesušaudė tik dėl to, kad šias eilutes jis parašė dar iki išsilaisvinusio proletariato šviesos tvyksnio".