Kaip ir visuomet, kai visuomenę plaiksto aistros vienu ar kitu klausimu, tai reiškia, kad kažko svarbaus nežinome. Būtina domėtis ir gilintis, antraip emocijos nuneš stogą ir pridarys daug bėdų. Šiandien apie tautinės valstybės esmę. Kokie jos svarbiausi bruožai, ir ar tautinės eisenos dalyviai reikalauja tokios tautinės valstybės, kuri atitinka idėjinę jos esmę?

 

Pradėkime nuo priešistorės. Iki tautinės valstybės iškilimo XIX a. vyravo pilietinės valstybės idėja. Ši sakė, kad priklausymo valstybei pagrindas yra teritorija. Jei vienas monarchas įvedė joje vietoje savo valdžią, tai tas daro visus šios teritorijos gyventojus jo monarchijos piliečiais. Kas nesutinka tokiais tapti – gali persikelti į kitos valstybės teritoriją ir tapti kitos valstybės piliečiu. Todėl viduramžiais ir vėliau svarbiausias gero piliečio požymis buvo lojalumas valdovui.

 

Tokios visuomenės trūkumas buvo tas, kad ji visiškai neatsižvelgdavo į toje teritorijoje gyvenančių žmonių specifiką – jų mentalitetą, tautybę, savęs tapatinimą su savo valstybe. Kai Švietimo epochoje kilo išsilaisvinimo iš despotijos, prigimtinių žmogaus teisių idėjos, filosofai pradėjo domėtis pačių gyventojų motyvacija gyventi vienoje ar kitoje valstybėje. Buvo iškelta idėja, kad patys gyventojai turi turėti teisę pasirinkti kokiai valstybei jie nori priklausyti. Valstybė nuo šiol turi tarnauti ne monarchui, o priešingai – valdžia turi paisyti gyventojų valios. Respublika.

 

XIX a. pradžioje atsiranda tautinė valstybė. Jos šaltiniai buvo du – idėjinis, čia aprašytas, kad reikia paisyti pačių gyventojų valios kuriai valstybei jie nori priklausyti. Kadangi gyventojai natūraliai grupuojasi su panašiais į save, tai valstybės pamatu tapo nacionalinė idėja – prancūzai norės jungtis į prancūzišką valstybę, o vokiečiai  - į vokišką. Dabar jau ne valdžia primeta jiems pilietinę veiklą, o patys piliečiai savanoriškai jungiasi į darinius su savo bendrapiliečiais ir kartu kuria savo valstybę. Pavyzdžiui, jei piliečiams įdomu kultūrinė veikla, jie buriasi į kultūros grupes, jei karinė – gynybinė – buriasi į karinius būrelius, t.t. Tautinėje valstybėje piliečiai buriasi į pilietinius darinius, kuria kaip išmano savo valstybę, o pastaroji gina nuo išorės ir vidaus priešų piliečių teisę į savivaldą.  

 

Antrasis šaltinis – iš į smulkias valstybėles susiskaldžiusios Vokietijos. Kadangi ir Viurtembergas, ir Hanoveris ir Badenas, t.t. yra vokiškos žemės, tai jos pradėjo ekonominės integracijos procesus – naikino prekybinis muitus ir tiesė tarpvalstybinius kelius. Panašiai, kaip dabar tai daro ES, tik ši jau šiuos procesus iškelia į panvalstybinį lygmenį.

 

Taip susiformavo du skiriamieji tautinės valstybės bruožai – savanoriškos asociacijos, bendra kultūra ir vertybės, kurias gina ir palaiko valstybė, ir bendri, tarpregioniniai integracijos projektai. Pavyzdžiui, Lietuvoje tai reikštų, pavyzdžiui, kad valstybė rūpinasi integruoti į ekonominį vienį Žemaitijos ir Dzūkijos regionus.

 

Iki maždaug XIX a. devintojo dešimtmečio būti lojaliu tautinės valstybės piliečiu reiškė pripažinti ir dalyvauti kuriant bendrą nacionalinę kultūrą bei ekonominius ryšius. Kol kas jokios kalbos apie kraujo viršenybę, kas atsirado tik XIX a. pabaigoje. Būti visaverčiu tautinės valstybės (nation-state) piliečiu galėjo bet kas, kas pripažino šiuos du kertinius principus. Pavyzdžiui, Europos žydai mielai tapo uoliais nacionalinių kultūrų išpažinėjais ir per tai tikėjosi tapti visaverčiais piliečiais.

 

Nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio įvyko šio supratimo transformacija į nacionalizmą. Angliškai tai skambėtų taip: vietoj „nation-state“ virto „national state“. Šio virsmo esmė – etninė vyraujanti dalis yra tikrieji valstybės šeimininkai, o kiti privalo prie jų taikytis. Taip etniškai skirtingos mažumos paverčiamos įtartinais, potencialiai pavojingais savo šalies subjektais. Anksčiau mažumų lojalumas buvo apsprendžiamas jų atsidavimu nacionalinei idėjai, o dabar – dominuojančiai etninei grupei. Taip išeina, kad tautinės mažumos atstovas nuo šiol niekuomet nebeturėtų tapti šalies vadovu, net jei būtų geriausias įmanomas kandidatas.

 

Nacionalistinės valstybės idėja iškilo Prancūzijoje per Dreifuso skandalą (1894 – 1906). A.Dreifusas buvo žydų kilmės karininkas, vienintelis ne etninis prancūzas generaliniame kariniame štabe. Kai paaiškėjo, kad iš generalinio štabo nuteka informacija, dauguma sužiuro į žydelį. Šis buvo neteisingai apkaltintas ir nuteistas už valstybės išdavimą. Tačiau kadangi įrodymų nepakako, nemaža dalis prancūzų užsistojo A.Dreifusą. Visa Prancūzija dešimt metų siūbavo panašiai kaip mes per pedofilijos skandalą: vieni gynė Dreifusą kaip lojalų Prancūzijos pilietį ir todėl laikė visaverčiu prancūzu (ankstesnis tautiškumo supratimas), o kita dalis buvo linkę manyti, kad „tikras“ prancūzas taip negalėjo išduoti savo šalies, tai turėjo padaryti tik žydelis (tautiškumas nauju pagrindu).

 

Galiausiai neginčijamai išaiškėjo, kad informaciją priešams tiekė visgi „tikras“ prancūzas; A.Dreifusas buvo išteisintas ir grąžintas į karo tarnybą. Tačiau skandalo metu sklandžiusios idėjos išgyveno. Per šį laikotarpį jos transformavosi į ideologiją, kuri įgavo nacionalizmo pavadinimą. Nacionalizmas išplito ir įsitvirtino Vokietijoje, ir nuo XX a. pirmojo dešimtmečio Vokietija tapo nacionalistinės filosofijos centru.

 

Nacionalizmas savo ruožtu tvirtina, kad pagrindinis gero piliečio požymis – rasė ir kalba. Valstybė – tos rasės ir kalbos namai; jei XIX a. tautinėje valstybėje svarbiausias priklausymo tautai kriterijus buvo asmeninė motyvacija priklausyti tai kultūrinei terpei, tai dabar– paveldimumo, genų kriterijus ir gebėjimas nepriekaištingai kalbėti dominuojančios tautos kalba. Valstybės organizuojamasis pagrindas – apginti etninės tautos teisę į savo žemę, rūpintis tautinės kultūros išlikimu, vykdyti ekonominę valstybės ūkio integraciją (pasirodo šūkis „Pirk savo šalyje pagamintą prekę!“.

 

Valstybė savo pretenzijas rūpintis tautiškumu grindžia konkurencija tarp tautų, darvinistiniu poreikiu tautai išlikti; svarbu išlikti dėl to, kad tauta sena – kadangi sena, tai automatiškai ir garbinga. Mes ir šiandien neretai girdime vis pasikartojančius motyvus kaip svarbu „Lietuvai išlikti“, t.y. kad etniniai lietuviai neprarastų savo etniškumo (anksčiau sakydavo genų ir išlaikytų kalbą bei kultūrą. Pavyzdžiui, jei skaitysime Z.Zinkevičiaus „Lietuvos istoriją“, tai susidarysime įspūdį, jog pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas – iki gyvenimo pabaigos ištikimai prakalbėti ta kalba, kurią gavai su motinos pienu bei būtinai ją perduoti savo vaikams.

 

Taip XX a., ypač rytinėje Europos dalyje, įsivyravo toks paviršutiniškas tautiškumo supratimas. Vėliau nacionalizmas buvo papildytas fašizmo idėja – etninė kilmė yra ne tik kad svarbiausias vienijantis faktorius, ne tik kad valstybė turi išsaugoti šį iš gilios senovės paveldėtą turtą (ypač genus, kuriuose neva sukauptas brangiausias tautos turtas), tačiau ji dar ir turi pajungti genų gerovei ir laisvą savo piliečių apsisprendimą – taip nacija bus mobilizuota ir padidės jos galimybės išgyventi konkurencinėje aplinkoje.  

 

Taigi matome tris tautinės valstybės variantus:

 

1) Tauta - valstybė. Valstybė yra reikalinga tam, kad apjungtų asmenis, motyvuotus dalyvauti tos valstybės kultūros puoselėjime, jos bendruomeniniuose reikaluose. Dažnai piliečiai apsijungia tautiniu pagrindu, tačiau tos tautinės valstybės (nation-state) esmė yra savanoriškas jungimasis ir dalyvavimas valstybės veikloje. Bendri interesai sulipdo bendruomenę, o iš tokių savanoriškų darinių susilipdo valstybė-tauta. Šios tautinės valstybės pagrindas – piliečių valia vienytis su panašių interesų žmonėmis ir kartu kurti savivaldą. Todėl XIX a. tautinė valstybė neįsivaizduojama be pilietinio aktyvumo – piliečiais bus laikomi visų pirma tie, kurie NORI dalyvauti bendruomeniniuose reikaluose.

 

2. Nacionalistinė valstybė – reikalinga tam, kad apsaugotų etninės tautos teisę į žemę, padėtų išlaikyti kalbą, kultūros tradiciją, apsaugotų nuo nutautėjimo. Čia patriotai gali ir visai asmeniškai nevystyti tautinės kultūros, gali būti pilietiškai pasyvūs; jie siekia , kad valstybė jų vardu kovotų prieš grėsmes jų etniškumui (genams), kalbai ir kultūrai. Ne atskiri individai, kaip tai buvo anksčiau, o valstybė atsako už tautinės kultūros puoselėjimą.

 

3. Fašistinė valstybė – tautiškumas tampa kalėjimu. Didysis vadas rūpinasi apjungti visų piliečių veiksmus, neleisti jų pastangoms išsibarstyti veltui. Todėl įvedama tautinė drausmė ir nuobaudos ją pažeidusiems. Kiekvienam etniniam piliečiui įsakoma mylėti savo Tėvynę konkrečiu būdu, o neetniniai piliečiai akylai sergėjami, kad neišvestų iš paskirto kelio etninių piliečių.

 

Na, o kurį tautiškumo atspalvį atstovauja tautinės eisenos dalyviai? Manau, kad ten yra visų trijų rūšių atstovų, tačiau kaip matyti iš organizatorių pozicijos, jie linkę visus tris tautiškumo atspalvius  suplakti į viena (tai pateikia kaip tautos vienijimą). Todėl tautinėse eisenose neretai matome nemažai asmenų, kurie meilę Lietuvai reiškia vien rėkaudami - jie labiau primena futbolo fanus, skanduojančius už savo pasirinktą klubą. Skirtumas tas, kad fanų „ištikimybė“ savo klubui nereikalauja niekaip įsipareigoti. Iš tiesų tai ne meilė - nes meilė reikalauja duoti, aukotis - o garbinimas. Todėl Lietuvai iš jų „meilės“ nieko gero, nes parėkavę jie nesutinka ką nors naudingo dėl jos nuveikti. Priešingai, tuo rėkavimu jie šaukiasi stipresnės valdžios, jei ne diktatūros. O tai, kaip jau matėme, iš pagrindų prieštarauja pirminei tautiškumo sampratai. XIX a. valstybė egzistavo tam, kad piliečiai jungtųsi į darinius ir kartu, savivaldos pagrindu, kurtų save šalį.