Stepanas Bandera

 

Kai dėl ko nors kyla aistros, kaip dabar dėl „banderovininkų“ Ukrainoje, tai ženklas, kad laikas gilintis ir daugiau apie tai sužinoti. Tad parengiau trumpą aprašymą apie Stepaną Banderą ir Ukrainos nacionalistų judėjimą. Tas mums padės paaiškinti, kodėl rusai taip aršiai nusiteikę Banderos atžvilgiu, ir priešingai, kodėl Vakarų Ukrainoje jis yra toks svarbus didvyris.

 

Kovų tarp lenkų ir bolševikų pasekoje Ukraina buvo padalinta tarp pilsudskinės Lenkijos ir Sovietų Rusijos. J. Pilsudskis, kaip žinome iš Lietuvos istorijos, norėjo atkurti didelę ir stiprią Žečpospolitą, kurioje dominuotų lenkiškumas. Tad Vakarų Ukrainos padėtis buvo gana panaši į okupuoto Vilniaus – kraštas brutaliai lenkinamas, ukrainiečių švietimas ir kultūrinė veikla ribojama, be to, valdininkai sau leisdavo gerokai didesnę savivalę nei tikrojoje Lenkijoje. Prie to dar prisidėjo lenkiškas pasipūtimas (onoras), į kraštą Lenkijos valdžios raginimu kėlėsi lenkai kolonistai (osadnikai), senieji aristokratai atgavo savo senuosius dvarus.

 

Visa tai skatino ukrainiečių radikalizmą. Jau trečiojo dešimtmečio pradžioje Galicijoje susikūrė Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN). Jos pirmasis lyderis D.Doncovas (S. Bandera- nuo 1933 metų) iš karto pareiškė simpatijas tuo metu Europoje į madą ateinančioms fašizmo idėjoms: „Stiprių tautų ginklas – nacionalinis fanatizmas, kuriuo remiantis atliekami dideli darbai... Fanatikas kaip vienintelę pripažįsta tik savo tiesą, kuri turi būti priimtina ir kitiems. Būtent iš čia kyla jo agresyvumas, ir nepakantumas kitų pažiūroms...“. Ukrainos nacionalistų organizacija savo veiklos pagrindu laikė jėgą, o šventu tikslu – surinkti į savo valstybę ukrainietiškas žemes. Stojantys į OUN nariai priesaiką duodavo ne ant Biblijos ar dar kokios relikvijos, o padėję ranką ant revolverio.

 

Nacionalistų organizacija parengė būsimosios valstybės konstituciją ir 10 priesakų (dekalogą) savo nariams. Konstitucija sakė, kad „Ukraina – nepriklausoma, autoritarinė, totalitarinė profesinių sluoksnių valstybė“. Jos priešakyje, Tautos Vadas, diktatorius iki gyvos , turintis teisę panaikinti bet kokį parlamento nutarimą. O nacionalistų dekaloge įdomiausi 1 ir 7 punktai:

1 punktas: Sukursime Ukrainos valstybę arba mirsime kovoje už ją.

7 punktas: Nedvejodamas padarysi sunkiausią nusikaltimą, jei to reikės bendram Reikalui.

 

Nacionalistai pasitvirtino ir vėliavą – raudonai juoda, kurią dabar naudoja ir Dešinysis sektorius, taip pat pasveikinimą: „Šlovė Ukrainai! Šlovė vadui!“, į kurį atsakoma „Šlovė didvyriams!“.

 

Suprantama, OUN visiškai nesibodėjo fašistų pavadinimo. 1935 m. Vienas iš OUN ideologų M.Ščerbickis parašė knygą „Naciokratija“, kurioje fašizmas apibūdinamas ypač patraukliai: „Fašizmas – tai nacionalistinis judėjimas, prikėlęs iš užmaršties pasauliui didžias idėjas; jo veiklos pagrindas – autoritarinis nacijos valdymas, hierarchija, pareiga ir disciplina.  Iš principo būtent šiomis idėjomis remiasi jų, kaip sergančios epochos gydytojų, didžioji misija... Mobilizuojanti ir auklėjanti diktatūra, kuri kviečia eiti paskui save daugumą ir tvirta ranka jai vadovauja, kol bus sukurtos dvasinės ir tikros vertybės. To nepripažįsta tik akli arba įpykę senųjų, bankrotą patyrusių talmudų pasėkėjai...“.

 

Pagrindinės OUN tikslų siekimo priemonės – teroro aktai prieš lenkų valdininkus, kolonistų sodybų deginimas ir kitokios diversijos. 1934 m., kai organizacijai jau pradėjo vadovauti S.Bandera, Ukrainos nacionalistai įvykdė Lenkijos vidaus reikalų ministro nužudymą. S. Bandera suimtas, nuteistas myriop, tačiau vėliau bausmė pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. 1938 metais nacionalistai nesėkmingai jį mėgino išvaduoti iš kalėjimo Krokuvoje, iš ten paleistas vokiečių šiems okupavus Lenkiją.

 

Pagrindinis OUN finansavimo šaltinis iki karo buvo Lietuva (kuri turėjo sąskaitų su Lenkija dėl Vilniaus). Artėjant Vokietijos – Sovietų karui naciai pradėjo gausiai finansuoti OUN, ėmė jų narius į karinius apmokymus, parengė du žvalgybos ir diversijų batalionus. Šie batalionai buvo ypač aktyvūs pirmosiomis karo dienomis ir tapo ukrainiečių sukilimo stuburu.

 

Toliau įvykiai klostėsi labai panašiai kaip Lietuvoje. Įsiveržus vokiečiams sukilėliai pasiskubino paskelbti Ukrainos nepriklausomybę, prisiekti ištikimybę fašizmo idėjoms ir apsiskelbti ištikimais vokiečių sąjungininkais. Tai įvyko 1941 m. birželio 30 d. Vokiečiai pasipiktino tokiu savivaliavimu ir laikinai įkalino S.Banderą ir tos vyriausybės vadovą Strecko. Tačiau greitai nesutarimus kažkaip užglaistė ir abu buvo paleisti.

 

Ukrainos nacionalistų pagrindu buvo suformuoti Savigynos būriai (Schutzmannschaft, Lietuvoje vadinti baltaraiščiais) - šie saugojo objektus, medžiojo ir naikino žydus. Vokiečių armijai žengiant į rytus, atlikdavo enkavedistų vaidmenį – išaiškindavo potencialius valdžios priešininkus ir su jais susidorodavo. Šis bendradarbiavimas su naciais buvo ypač glaudus pirmaisiais mėnesiais, nes nacionalistai tikėjosi, kad taip užsitarnaus sau nepriklausomybę.

 

Deja, naciai juos labai užgavo, kai Galiciją (OUN veiklos centrą) perkėlė į Generalinę guberniją, t.y. priskyrė prie Lenkijos administracinio vieneto, o Rumunijai dosniai atriekė žemių Bukovinoje. Kaip ir Lietuvoje, vietiniai nacių kolaborantai oficialiai pasitraukė ir bendradarbiavimo ir paskelbė pereinantys į pogrindį (Ukrainoje 1941 m rugpjūčio mėn.). Tačiau tuo metu niekas ir negalėjo pagalvoti, kad galima rimtai pasipriešinti nesustabdomam Reichui.

 

Buvo nutarta kaupti jėgas palankesniam momentui ir su naciais pernelyg nesipykti. Todėl okupantams šis jų pasitraukimas didesnių problemų nesukėlė (panašiai kaip ir Lietuvoje). Vis dėlto naciai dėl viso pikto suėmė S.Banderą, Strecko, kitus OUN lyderius ir išsiuntė juos į Zachsenhauseno koncentracijos stovyklą, kur šis iki karo pabaigos kalėjo VIP kalinių skyriuje, su tokiais veikėjais kaip E.Deladier, J.Džiugašviliu ir kitais svariausiais Reicho kaliniais. Sąlygos tiems kaliniams ten buvo itin komfortiškos, apie prievartinius darbus negalėjo būti nė kalbos, tad šis įkalinimas veikiau turėtų būti vertinamas kaip internavimas. Tas rodo, ką vokiečiai iš tiesų galvojo apie nacionalistų „pasipriešinimą“.

 

Kai frontas pradėjo artėti prie Ukrainos, nacionalistai pasirinko, jų vertinimu, mažesnį blogį – nutarė stoti į kovą prieš komunizmą. Tuo metu sovietai užnugaryje pradėjo organizuoti gana veiksmingą raudonųjų partizanų judėjimą, OUN nariai su jais kovojo.

 

Frontui persisveriant į Ukrainos vakarus, OUN kovotojams teko rinktis – trauktis su vokiečiais arba likti kovoti užnugaryje. Vokiečiams labiau patiko pastaroji idėja, tad Ukrainos nacionalistai buvo puikiai apginkluoti ir pasitraukė į miškus. Prasidėjo partizaninė kova, kuri nuo analogiškos Baltijos šalyse skyrėsi tam tikrais niuansais. Būdami radikalia fašistuojančia organizacija Ukrainos nacionalistų organizacija vykdė kur kas didesnį terorą nei mūsų „miško broliai“ – naikino sutikusius pasinaudoti sovietine amnestija ir pasiduoti, prievarta ėmė jaunus vyrus į savo gretas, beatodairiškai vykdė egzekucijas. Taip jie prisikūrė priešų ir savo gretose, kurie pradėjo bendradarbiauti su NKVD.

 

Iš čia – garsioji NKVD taktika infiltruoti partizanų būrius, kurią vėliau jie sėkmingai pritaikė Baltijos šalyse. Iki 1950 metų pagrindinis pasipriešinimas Ukrainoje buvo numalšintas.

 

S.Bandera po karo buvo paleistas, apsigyveno Miunchene. Iš ten vadovavo partizaniniam judėjimui. 1959 m. N.Chruščiovo nurodymu KGB agento nužudytas.

 

Tad kokios būtų mano išvados? Pirma, ukrainiečių nacionalizmas įgijo daugiau radikalizmo bruožų nei Lietuvoje, nes Lietuvoje kiekvienas lojalus savo valstybės pilietis nacionalistams buvo priimtinas: tuo tarpu Ukrainoje eilinis į politiką nelendantis žmogus buvo vertinamas kaip nepatriotas, tad patriotizmo monopolį įgijo radikalios, terorizmą ir fašizmą išpažįstančios jėgos. Antra, mes galime iš šalies matyti, ypač dabartinių įvykių Ukrainoje fone, kiek nelaimių ir kliūčių tautai sukelia noras retušuoti istoriją, pateikti ją taip, kad dirbtinai keltų nacionalinį pasididžiavimą. Ukrainos vakaruose nacionalistai S.Banderą mato pagrindinį kovotoją už nepriklausomybę, O Rusijoje ir Ukrainos rytuose – kaip teroristą ir banditą. Deja, tačiau abu šie apibūdinimai visiškai teisingi, kas verčia mus atsigręžti į nacionalizmą ir savęs paklausti ar jų idėjos naudingos šaliai. Trečia, dar kartą galime įsitikinti, kad moralės atsisakymas politikoje, ką besąlygiškai išpažįsta kad ir šiuolaikiniai rusai (tai vienas iš jų išskirtinių mentaliteto bruožų)  yra tiesus kelias į neapsakomas kančias.

 

 Šaltiniai: Vikipedija, Markas Soloninas „Kare nieko gero“