Nežinau kaip jūs, tačiau aš vaikystėje ir užaugęs nebuvau girdėjęs jokio mokymo apie skausmą. Skausmas mūsų supratimu yra kažkas, ko reikia beatodairiškai vengti. Nei sau, nei juo labiau kitiems skausmo jokiu būdu niekuomet nereikia suteikti.

 

Tačiau šiame pasaulyje nereikalingų dalykų nebūna. Atidžiau pažvelgę į skausmą kaip į reiškinį pamatysime, kad jis netgi labai reikalingas. Pradėkime nuo skausmo naudos fizinei sveikatai. Bet koks fizinio pasirengimo treneris jums pasakys, kad raumenims reikia duoti krūvio. Tada jie stiprėja. O kaip duoti jiems krūvio išvengiant skausmo? Tai tik dvi to paties medalio pusės. Kuo didesnį duosime savo kūnui krūvį, tuo daugiau patirsime skausmo. Žinoma, viskam yra ribos, tačiau šį kartą mes ne apie teisingą sportavimą.

 

Taigi matome, kad patirti tam tikrą skausmo kiekį yra naudinga mūsų kūnui. Lygiai tas pat ir su mūsų protu. Jam taip pat sveika patirti krūvius. Be krūvių protas atrofuosis lygiai kaip ir raumuo, tik pasekmės jau bus nebe sugriauta sveikata, o visas gyvenimas.

 

Tas diametraliai prieštarauja mūsų kultūrai. Mūsų kultūra sako, kad jei nori būti laimingas, turi išvengti skausmo. Paklauskite bet kokio žmogaus „Jei nepatiri skausmo, ar esi laimingas?“, ir dauguma jums atsakys taip. Tai dekadentiškas laimės supratimas. Įsivaizduokite, jei jums visą vasarą tektų išgulėti Palangos pliaže – be jokių krūvių ir jokių treniruočių protui? Arba, ar sutiktumėte už 5000Lt. per mėnesį dirbti tokį „darbą“: jums tereikia sėdėti ir nuo ryto iki vakaro spoksoti į tuščią sieną? Ar vis tik pasirinktumėte prasmingą darbą už pusę tos sumos?

 

Kaip matote, skausmo, iššūkių nebuvimas varo iš proto.

 

Kultūrą ar asmenį, kuris vadovaujasi tokiu laimės supratimu, vadiname dekadentišku. Dekadentiškas laimės suvokimas – daugybės kančių, sužlugdytų gyvenimų, suirusių šeimų, savižudybių priežastis. Šiuo metu, kaip pasakoja žydų rabiai, visą Vakarų kultūrą persmelkė dekadansas ir ją lėtai žudo.

 

Iš tiesų, kaip tvirtina judaizmas, laimė yra patirto skausmo šalutinis produktas. Kitaip tariant, laimė - tai uždarbis už patirtą skausmą. Jei gerai pasportavome – jaučiamės žvalesni, mūsų raumenys sutvirtėja. Daugiau laimės, nes atsivėrėme skausmui. Po kiek laiko laimė išgaruoja, tačiau ją ir vėl galime prisikviesti atsiverdami naujam skausmui.

 

O kas yra tas būtinas skausmas mūsų protui? Pirmiausia, reikia duoti krūvį ir kūnui, tas taip pat pradžiugina ir protą. Tam galite pasitelkti ištvermės pratimus, pavyzdžiui, padaryti kuo daugiau atsispaudimų ar atsilenkimų (tik įsivažiuokite pamažu, nes kūnas turi prisitaikyti prie didelių krūvių).

 

Antroji skausmo linija – pradėti daryti tai, kas nėra malonu, tačiau būtina. Disciplina. Dieną visuomet reikia pradėti nuo svarbiausio darbo (kuris dažnai būna ir nemaloniausias). Darydami tai, kas būtina, stiprinate savo proto sveikatą ir tampate daug laimingesnis.

 

Trečioji – pradėti elgtis pagal savo vertybes. Pirma, žinoma, reikia tapti išprususiu šioje srityje, kad neprarastumėte daugelio metų kopdami į kalną, į kurį visai nevertėjo kopti. Tam Jums siūlyčiau judaizmo studijas, nes geresnės vertybių sistemos tikrai nėra. Tada reikia išdrįsti elgtis pagal savo sąžinę, daryti kas teisinga, nugalėti baimę būti atstumtam ar išvarytam. Iš tiesų elgdamasis teisingai Jūs tikrai nepražūsite, ši baimė, galiu pasakyti iš savo ir kitų ją įveikusių patirties, yra nepagrįsta.

 

Ketvirtoji skausmo linija – turėti ambicingų tikslų ir jų kantriai siekti. Kaip yra pasakęs H.Fordas, „Taip bus, nes aš to noriu“. Ilgalaikis ambicingas tikslas iš jūsų pareikalaus labai daug skausmo (artimųjų nesupratimas, kvailinimas, nusivylimai, t.t.) – visa tai teks praeiti. Tačiau jei sutinkate visa tai iškentėti, Jūsų tikslas anksčiau ar vėliau Jums pasiduos. Kaip sako N.Venckienės rinkimų plakatas, „Svarbiausia – išdrįsti“.

 

Penktoji – daug skausmo iš mūsų pareikalaus intymūs ar vertingi santykiai. Ar žinote tokią porą, kurioje amžinai viskas tik gerai? Artimi žmonės vienas kitam suteikia ne tik daug laimės, bet ir daug skausmo. Kuo daugiau prisiimate skausmo susivaldydami, darydami tai, kas antrajai pusei patinka, tuo daugiau laimės tie santykiai atneša. Tačiau prieš tai sumokėsite prasmingu skausmu. Patys tikriausi santykiai tokie ir yra, kai galite nuoširdžiai pasakyti, jog tas žmogus jums yra ir didžiausia laimė, ir didžiausias skausmas.

 

Paprastai tvirčiausias ryšys – mamos prieraišumas vaikui. Mamai vaikas yra didžiausia laimė. Tačiau kas mamai yra didžiausias skausmas? – Taip pat jos vaikas. Ji nemiega naktimis kai vaikas nesimoko, klykauja kai šis lenda po automobiliu, daužo kumščiu į stalą kai vaikas drabstosi maistu. Tačiau vienodai daug mamai suteikia laimės ir vaiko pasisekimai. Kuo daugiau mama ir tėtis sutiks patirti skausmo auklėjant savo vaiką, tuo stipresne ir didingesne asmenybe šis užaugs. Deja, dekadentiškas mąstymas mus verčia bėgti nuo šios atsakomybės.

 

Vyrams reikia suvokti, kad nedera vengti turėti vaikų – tiesa, kad vaikai sukels daug nepatogumų ir galvos skausmo. Tačiau be jų jūsų gyvenimas bus sugižęs. Išvengęs vaikų patirsite daug beprasmio skausmo.

 

Tad visur sėkmė ir laimė slepiasi po skausmo skraiste. Nors tikriausiai atvirkščiai - tai mes slapstomės nuo to paprasto suvokimo. Slapstomės ne tiek asmeniškai, o po masinės kultūros akiniais. Kai augau, niekas man apie skausmo naudą nekalbėjo, todėl mano suvokimas ilgą laiką liko kūdikiškas – skausmo automatiškai vengti. Dėl to nekopiau į gausybę prasmingų kalnų, o dėl atsisakymo į juos kopti baisiai kentėjo savigarba. Pastebėjau, kad kas kartą, kai atsisakydavau prasmingų pastangų, pasitraukus iš kokios nors vertingos veiklos dėl to, kad ji kelia skausmo, po to kamuodavo ilgalaikė savigrauža. Ji iš tiesų nepalyginamai skausmingesnė nei savanoriškai prisiimtas skausmas.

 

Protas nepatiria savanoriško skausmo – kamuoja baisi savigrauža. Nuo beprasmio skausmo mėginama gintis brendant į prasiblaškymus (tortai, alkoholis, pornografija, kompiuterio žaidimai, t.t.), tačiau tas tik didina kančias. Galima sakyti, kad siekdamas skausmo nereikalaujančių (nekošerinių) malonumų vis giliau brendi į laimės skolą (lieki jai skolingas vis daugiau skausmo). Skausmo vengimas neišvengiamai baigiasi pažeminimu. Kartais vidiniu, kartais aplinkinių akyse. O jei ilgesnį laiką nedarome išvadų -  ir vienu, ir kitu. Tad nuo skausmo iš tiesų niekur nepabėgsime. Įtariu, kad jei skausmo apskritai nejaustume, mūsų smegenys negautų joms reikalingo maisto ir mes mirtume.

 

Tai suvokęs pamažu įpratau skausmu mėgautis. Tada jį ištverti tampa visai paprasta, bet, deja, tuomet reikia ir didinti skausmo krūvius. Taip prisiriši prie skausmo, panašiai kaip profesionalus sportininkas prisiriša prie patiriamų krūvių. Tačiau ši priklausomybė yra sveikiausia kokia tik gali būti. Kuo daugiau skausmo – tuo daugiau laimės. Taip ir turi būti.

 

Tarkime, turime priklausomybę – per daug mėgaujamės tortais. Ši priklausomybė susiformavo dėl to, kad pamėgote patirti malonumą prieš tai nepatirdami skausmo. Šią priklausomybę lengvai įveiksite, jei pradėsite mėgautis torto gabalėlio atsisakymu – skausmas, kuris taps malonus, jei suteiksite jam teigiamą prasmę ir juo mėgausitės. Galų gale malonumas iš torto atsisakymo bus nepalyginamai didesnis, nes stiprins savigarbą, o ne priešingai - savigraužą.

 

Galiausiai, kodėl mūsų visuomenei trūksta kokybiškų lyderių? Kodėl nerandame žmonių, kuriais norisi sekti? Kad susiformuotų kokybiškas lyderis, jis taip pat turi iškentėti nemažai skausmo. Kad ir Neringa Venckienė. Anksčiau ji buvo nežinoma ir niekieno nedomino. Tačiau dėl šeimos nelaimės ji pradėjo savanoriškai prisiimti daug skausmo. Šiandien turime nemažai tokių, kurie dėl jos būtų pasirengę galvą guldyti. Tokio reiškinio Lietuvoje jau kuris laikas nėra buvę.