Šios rinkimų kampanijos ypatumai

2012 spalio 10 d.

 

Kuo ši rinkimų kampanija skiriasi nuo ankstesnių? Anksčiau visi valdančiųjų ir sisteminių partijų kandidatai daugiau ar mažiau patys pabendraudavo su rinkėjais. Vykdavo į susitikimus, rengdavo rinkėjams šventes, kuriose juos linksmino ar kartu linksminosi, kalbėjosi, diskutavo, žadėjo.

 

Šioje rinkimų kampanijoje to praktiškai nėra. Kiek teko girdėti, pirmieji valdančiųjų bandymai pasikalbėti su rinkėjais privertė juos sprukti. Gyvas pokalbis su rinkėjais jiems virsta ne agitacija, o antireklama. Tas pat ir tikruose debatuose. Kai į rinkimų laidą Baltijos televizijoje pakvietė N.Venckienę, rengėjams teko ilgai ieškoti kas norėtų jai oponuoti (galiausiai, po gal dešimties atsisakiusių, sutiko V.Mazuronis).

 

Padėčiai iliustruoti pateiksiu vienų debatų Klaipėdoje įrašą. Pabaigoje (nuo 7 min.) galite matyti, kaip konservatorius E.Jurkevičius, tas pats, kuris seime vadovavo komisijai atimti iš N.Venckienės teisinę neliečiamybę, sprunka nuo savo rinkėjų klausimų.

 

Padėtį galima būtų apibūdintai taip: valdžiažmogiai sėdi tvirtovėse ir iš jų ruporo (garsiakalbio) pagalba „kalbasi“ su liaudimi. Liaudis grūdasi prie pilies vartų, mėgina patekti į vidų, kad kalbėtoją pričiuptų. Kalbėtojas žemyn stengiasi nežiūrėti ir toliau mėgina kalbėti vildamasis, kad jo kalba gal kaip nors sujudimą apačioje apmaldys.

 

Viešieji ryšiai šios kampanijos metu patiria akivaizdų bankrotą. Valdžios atstovų, sisteminių partijų mėginimas kalbėti visuomenei žvelgiant iš rinkiminių plakatų, manipuliuoti save pristatant kaip daug gero nuveikusius, patyrusius ir solidesnius už politikos naujokus duoda vien atvirkščią rezultatą. Kol kas jie kliaujasi savo pačių suklastotomis apklausomis, kurios sako, kad prieš juos praktiškai susivienijusi visuomenė neatstovauja daugumai, ir kad gal šių rinkimų rezultatai bus kaip ir anksčiau.

 

Vadinamasis politinis elitas save įstūmė į apgaulės rūmą. Jokių naujų ėjimų jie nebeturi. Tą geriausiai atskleidė agitacijos dėl Visagino AE kampanija. Po senovei buvo išskirti pinigai (1,2 mln. lt.) smegenims skalbti, pasitelkti VR specialistai, kurie turėjo pasirūpinti, kad liaudies nuomonė pasislinktų kur reikia. Tačiau prieš juos sukilo VAE priešininkai, kurių atsaką galima apibūdinti taip: VAE – tai nauja LEO aferos atmaina. Valdžia į tai nieko net nebando atsakyti. Prie viso to A.Kubilius dar sugebėjo  pareikšti, kad nemato reikalo VAE priešininkams suteikti galimybės išsakyti savo argumentų.

 

Manipuliacinio diskurso žlugimas rodo, kad Lietuvos visuomenė pasikeitė. Anksčiau valdžiažmogiai su visuomene kalbėdavosi kaip su avinų banda, ir daugiau ar mažiau kaskart pasiekdavo savo. Tačiau dabar visuomenė savo atstovų pagalba atrodo daug sumaniau ir protingiau nei jie patys. Taip valdantysis elitas prarado intelektinį pranašumą, todėl po senovei valdyti nebesugeba. Jų nelaimei, jei nedaro jokių išvadų ir toliau viską stengiasi tvarkyti senais išbandytais būdais. Todėl sulaukia vieno pažeminimo po kito.

 

Paskutines viltis valdžiažmogiai deda į antikorupcinių jėgų dergimą. Pavyzdžiui, konservatorius M.Adomėnas aiškina, kad visos jų nesėkmės – dėl buko liaudies susižavėjimo sąmokslo teorijomis. Tas, be abejo, duoda tik priešingų rezultatų, kaip ir visa kita kuo jie mėgino taisyti padėtį.

 

Likus kelioms dienoms iki rinkimų valdantieji deda savo paskutines viltis į nesidominčius politika ir kad galbūt „Drąsos kelią“ iš tiesų palaiko tik 6,5 proc. žmonių, kaip tai tvirtina jų apklausos. Vis dar guodžia save, kad galbūt dauguma vis dėlto pasiduos įprastinėms žavesio technikoms ir šiuos rinkimus jie kaip nors praplauks. Tik tai jiems ir telieka, nes kitų variantų jie paprasčiausiai neturi. Gal ir ne be reikalo sakoma, kad viltis – durnių motina.