Anot visuotinai priimto požiūrio, žmogus bus tuo laimingesnis, kuo bus geriau materialiai aprūpintas. Iš čia fatali rinkų, BVP, karjeros ir t.t. reikšmė.  Tačiau per 20 amžių Vakaruose BVP pakilo 4 – 5 kartus, o laimės lygis liko kur buvęs, jei ne nusmuko žemiau.

Tas rodo, kad su bendrai priimtu požiūriu kažkas iš esmės negerai. Ieškodami laimės įnirtingai lipame vis į tą patį kalną, tačiau jos ten kaip nėra, taip nėra. Aš ne prieš klestėjimą, tačiau toks klestėjimas, kokį kuriame, laimės nesuteikia ir nesuteiks. O kai materialios gerovės rūmas susvyruoja, kaip tai vyksta šiuo metu, dar ir kyla baisiai daug nerimo. Bet kokiu atveju, kylant BVP nenumaldomai didėja ir suvartojamų antidepresantų kiekis.

 

Kas negerai? Laimė yra ne ekonominės, ne kokia tai mokslinės, o dvasinės srities raiška. Kaip matėme, materialinių sąlygų gerėjimas laimės neprideda, vadinasi, materija nevaldo dvasinės kategorijos.

 

Tad kaip tapti laimingesniais? Įsivaizduokite, esate mažas vaikas didelėje šeimoje. Tikriausiai sutiksime, kad vaikas laimingas tuomet, kai laimingi jo tėvai (pavyzdžiai, kai tėvai labai nelaimingi, skiriasi, vaikui atrodo, kad griūva dangus). Ko reikia, kad tėvai būtų laimingi? – Vaikas kaip asmenybė turi daryti pažangą. Jei jis sėkmingai vystosi – mažiau skriaudžia broliukus, ko nors reikalingo išmoksta, padaro vieną kitą buities darbelį – tėvai iš karto pasijunta kaip devintame danguje ir yra pasiryžę užlieti vaiką pamaloninimais.

 

Kai priešingai, vaikas kaip asmenybė užsistovi ar net regresuoja, tėvai tampa atitinkamai nelaimingi ir pradeda ant jo rėkauti, bausti, drausti ir t.t. Malonumai išnyksta, vaikui lieka tik vargai ir savigrauža.

 

Tad vaikui, norint kad būtų laimingi tėvai – o tada ir vaikas savaime tampa laimingas – reikalinga daryti tai, kas teisinga ir būtina. Jis turi paaukoti tingulį, egoizmą, pasitenkinimą čia ir dabar. Iškeisti tai į prasmingas pastangas, rūpestį kitais, mokymąsi, darbus. Tada tėvai šypsosi. Tačiau savo laimę jis turi užsitarnauti darydamas tai, kas ne taip jau malonu, tačiau reikalinga. Jam teks patirti vidinį diskomfortą, kai tenka save disciplinuoti, kad po to galėtų džiaugtis pasiekimais.

 

Išaugame, ir mūsų pasaulis tampa didesnis. Dabar jau mūsų šeima yra ne vien pati šeima, bet draugai, organizacija, kurioje dirbame, netgi visa visuomenė. Dabar mūsų bosas yra ne tėtis ir mama, o ponas D-vas. Jei prakaituojame ir darome tai, kas mums šiaip nėra malonu, tačiau teisinga ir garbinga – Dievulis šypsosi, ir mes laimingi. Mus užpila įvairiomis dovanomis – tokį kiekviename žingsnyje lydi sėkmė, tokį vadiname laimės kūdikiu. Jei to nedarome – viskas kaip tuomet, kai nelaimingi būna tėvai. Štai kodėl mes vadinami D-vo vaikais.

 

Kalbant suaugusių kalba, kelias į laimę driekiasi per savigarbą. Darai tai, kas kelia tavo savigarbą – ji kyla, jautiesi vertingas, tave pradeda vertinti aplinka. O aukštą savigarbą mes užsidirbame nuoširdžiomis pastangomis – darydami tai, ko gal ir nesinori, tačiau kas teisinga ir garbinga. Štai kodėl amoralus žmogus negali būti aukštos savigarbos ir, atitinkamai, negali būti laimingas.

 

Tad kodėl mes vis dar nesusigaudėme, kad ieškodami laimės lipame ne į tą kalną? Manau, kad mus vis dar valdo alkį patiriančio, už išgyvenimą kovojančio žmogaus nuostatos – tokiam iš tiesų atrodo, kad jei tik būsiu gerai privalgęs, tai būsiu laimingas. Toks kaupia turtus be galo be krašto, nes yra užsiciklinęs ties nuostata, kad kuo daugiau prisikaupto turto, tuo daugiau laimės (žr. Survival mentality).

 

Tačiau svarbiausia, ką norėčiau pasakyti – tai kad laimės mums reikia ieškoti dvasingumo srityje. O čia nenumaldoma pusiausvyra – Jūsų laimės rodiklis neatsiejamai susijęs su Jūsų dvasinio išprusimo rodikliu. Visi kažkodėl (na, aš žinau kodėl, bet tiek to) galvoja, kad dvasingumo srityje žinojimo nereikia. Mes žinome, kad bet kurioje kitoje srityje tas, kuris neišmano, vadovaujasi mitais. Pavyzdžiui, turtėjimo įpročius turi tas, kuris išmano finansus ir šia kompetencija naudojasi. Dauguma apie finansus nesiteikia išmanyti – neišvengiamai vadovaujasi juos griaunančiais mitais. Ir taip bet kurioje kitoje srityje – ten, kur neišmanai, tave valdo mitai, ir dėl to viskas, ko imiesi toje srityje, pavirsta neviltimi. Arba išmoksti, arba nemokšiškais veiksmais save susižlugdai.

 

Jei atsisakome įgyti dvasinį išprusimą, kaip dažniausiai ir būna, toks žmogus visur ir visada kurs neviltį ir skausmą visame kame, prie ko jis prisilies.

 

Jei norite būti laimingas, paklausysite brangiojo Dievulio, pasivarginkite nuveikti šį tą teisinga ir taip priversite Jį nusišypsoti.