Kadangi šalies gynyba staiga tapo labai aktuali, pasidalinsiu ką man pavyko sužinoti apie žydišką ir judėjišką patirtį šioje srityje.

 

Pirmiausia reikia žinoti, kad karštųjų karų lemtis yra faktiškai apspręsta dar jiems neprasidėjus. Tą puikiai matėme Krymo atveju. Kadangi Rusija tame krašte buvo pasiekusi nuomonės pranašumą, t.y. įtikinusi vietinius gyventojus okupacijos perspektyvumu ir teisingumu, tai karinė pergalė buvo tik apvainikuojantis etapas.

 

Būtina apsisaugoti save nuo melo, o geriausia tai padaryti – pakeisti save dvasiniu lygiu. Atsisakyti apgaulingo įsitikinimo, kad objektyvios tiesos nėra, ir melagis kažkaip savotiškai teisus. Geras žmogus melo, kaip ir maro, netoleruoja ir nesidrovi rodyti jam nepakantumo. Taip, kaip gydytojas, kuris leidžia suvešėti ir į išorę prasiveržti maro baciloms, nėra geras gydytojas, nepaisant kaip jam sekasi gydyti ligonius, taip ir blogį toleruojantis žmogus nėra ir negali būti geras žmogus. Kiekvienas turime rinktis arba – arba: esi gėrio pusėje ir tuomet netoleruoji blogio, arba esi blogio pusėje, rodai jam pakantumą, ir tuomet ilgainiui šis blogis tave neišvengiamai užvaldys.

 

Šioje vietoje pradėti reikia nuo atidos sąvokoms.  Rabiai sako – tas, kuris įpiršo priešininkui savo sąvokas, laimėjo karą. Pavyzdžiui, jei rusai sugebėtų įtvirtinti mūsų sąmonėje tokius terminus kaip „susijungimas“, „chaosas Ukrainoje atėjus Maidano valdžiai“ ir t.t., tai jau reikštų, kad esame parengti agresijai ir prieš mus. Kai mus užpultų, ne griebtumėmės ginklų, o paskęstume reliatyvistiniuose svarstymuose kas teisus.  

 

Antra – labai aktualu. Visokia agresija visuomet prasideda nuo žodinės agresijos. Pavyzdžiui, retas kuris vaikas mokykloje pribėga ir nei iš šio, nei iš to smogia nepažįstamam vaikui. Tai pagrįstai galėtume laikyti psichiškai sutrikusiu elgesiu. Pirmasis agresijos etapas paprastai būna žodinis – patyčios ir grasinimai. Šis etapas agresoriui parodo kiek auka yra nusiteikusi priešintis. Jei įžeidinėjamas vaikas neatsikerta, tai paskatina agresorių pereiti prie antrojo etapo – veiksmais. Prasideda stumdymai, paniekinami gestai ir pan. Ir taip pamažu auka mentališkai parengiama agresijai, kuri paskutiniu etapu jau nebesusilaukia pasipriešinimo. Paprastai kalbant, mušeika muša savo auką kaip tik nori, o šis neatsako adekvačiais veiksmais. Ilgainiui tarp agresoriaus ir aukos susiformuoja sadomazochistiniai santykiai, kai agresorius mano turįs teisę skriausti savo auką, o auka pasyviai su tuo sutinka. Bent jau taip galime spręsti iš aukos (ne)veiksmų,

 

Tad ką auka turėjo daryti kitaip, kad auka nebūtų tapusi? Jai būtinai reikėjo duoti atkirtį dar pirmame etape, kai mušeika pradėjo jam laidyti pirmuosius nedidelius įžeidimus. Kaip tik tai daro Rusija pasiųsdama tokį kaip Žirinovskis paleisti mums keletą įžeidimų, suabejoti mūsų orumu, mūsų teise į nepriklausomybę ir t.t. Jei visa tai nuleidžiame negirdomis, toliau jau tą patį kalba valstybės vadovai, pavyzdžiui, jie gali pasipiktinti rusų skriaudimu Latvijoje ar pan. Po to seka mėginimai veiksmais – rusams prireikia subtiliai pažeisti mūsų oro ar jūros sienas. Visa tai paruošia dirvą tikrai fizinei agresijai.

 

Ką tokiu atveju daro žydai? Jie iš mažiausio incidento padarytų skandalą, pradėtų apie tai skelbti visais įmanomais žiniasklaidos ar netgi diplomatiniais kanalais. Pavyzdžiui, tikriausiai pamenate kaip buvo sureaguota į tai, kad K. Lavrinovičius (beje, už išprievartavimą teistas mūsų nacionalinis didvyris) ant savo krepšio nusipaišė svastiką. Žydai ir jiems prijaučiantys lietuviai sukėlė tiek triukšmo, kad nuo to laiko antisemitai iš tiesų gerai pagalvoja prieš imdamiesi ko nors panašaus.

 

Trečia. Suvokti, kad kova su blogiu yra universali. Iš tiesų nėra tokio dalyko kaip „oi, ten taip toli pjaunasi, ne mūsų reikalas“. Pasirodo, mūsų, ir net labai. Kai esame abejingi artimo skausmui, per šį abejingumą mus pasiekia naikinimo dvasia. Ir priešingai – jei žmogus kovoja už kito laisvę ir orumą, taip jis save nuo to paskiepija. Panašiai, kaip pasiskiepija savigynos treniruotes lankęs žmogus – mokėjimas save apginti spinduliuoja iš toli, ir agresorius tokį instinktyviai praleidžia.

 

Yra toks garsus posakis: atėjo išsivesti mano kaimyno žydo, tačiau aš juk ne žydas, todėl nekreipiau į tai dėmesio. Po to atėjo išsivesti mano kaimyno invalido, tačiau taip pat nieko nedariau, nes aš juk ne invalidas. Galiausiai atėjo išsivesti manęs – tik tada, deja, jau nebuvo kam mane užsistoti. Iš tiesų, svetimo skausmo nebūna. Jei apsimetinėsi kad būna, svetimas skausmas netrukus taps tavuoju. Nuo skausmo pasiskiepiji rūpindamasis, kad kenčiančiam skaudėtų mažiau.

 

N.Mandela yra teisingai pastebėjęs, kad tikrasis požymis, kad esi laisvas – tai tavo pasirengimas siekti kitų laisvės. Laisvę sau labiau nei kokiu kitu būdu užsitikriname, jei pasistengiame dėl kitų laisvės. Pavyzdžiui, jei padarome kas nuo mūsų priklauso, kad padėtume Ukrainai. Judaizme sakoma, kad D-vas linkęs teisti pagal tave, t.y. taip, kaip teisi tu. Jei būsi abejingas, kad kažkur pasaulyje trypiama kitos šalies nepriklausomybė, kad gyventojai ten žiauriai kankinami savo diktatoriaus, nesistebėk, jei netikėtai padėtis pasaulyje pasikeis ir pats atsidursi narve. O kad padėtis keičiasi išties greitai ir iš anksto neįspėjusi – tuo neseniai aiškiai įsitikinome.

 

Tad Rusijos sulaikymo politika – ne ta kryptis, kuri iš tiesų padėtų ją sulaikyti. Turi būti laisvės plėtros ir palaikymo politika, kaip tai buvo Šaltojo karo metais. Ši politika turi taikytis ne tik apginti ukrainiečius ir kitas galimas aukas, bet ir apginti rusus nuo jų nelaisvės. Tik tada, kai rusai nusivers diktatorių ir išmoks gyventi laisvėje, mes galėsime atsikvėpti. Pavyzdžiui, esu įsitikinęs, kad rusai mūsų tikrai nepuls, jei prieš tai neįtikins savo piliečių, kad tai mes puolame rusus. Tad geriau ko nevėlu darykime, kad Rusijos vadovams savo visuomenės tuo įtikinti nepavyktų.

 

Esu įsitikinęs, kad pastaruoju metu kilusi saugumo krizė ir kilo dėl to, kad vakariečiams mažiau nei anksčiau pradėjo rūpėti laisvė – jiems tapo aktualiau kaip vystyti savo (vargstančią) ekonomiką. Jei rūpėtų laisvė, tai ir ekonomika kažkaip nejučia savaime išsitiesintų.

 

Galiausiai – Biblijoje ne šiaip sau pasakojama apie karus. Ten yra išdėstyti dėsniai, kurie pasakoja kaip laimėti karus, kaip pernelyg nenukentėti pralaimėjus ir t.t. Visa tai mums dera studijuoti. Krašto apsaugos ministerijai būtų ne pro šalį retkarčiais pasikonsultuoti su geru rabiu. Visai gali būti, kad vienas kitas patarimas pasirodytų vertesnis už visus tuos ginkluotei leidžiamus milijonus.