O dabar pereisime prie svarbiausios straipsnio dalies - ką gi tas konfliktas reiškia mums?

Pirmiausia mes nusikelsime į Vakarus ir pažvelgsime kodėl ten taip smerkiamas Izraelis ir kodėl aklai palaikoma kova už taip vadinamą palestiniečių išsilaisvinimą? Kad tai suprastume, grįžkime į pirmuosius Izraelio nepriklausomybės metus. Izraelio vadovybė atsimeta nuo komunistinių idealų ir atsuka nugarą Sovietų Sąjungai. Ką tuomet daro sovietai? Šie pradeda agresyvų propagandinį karą prieš „agresyvų sionistinį režimą“. Taip, tą patį, kurio stuburą sudaro komunistuojantys kibucų gyventojai, išpažįstantys darbo žmonių solidarumą. Izraelis, kuris pagal savo politinį pobūdį panašiausias į Skandinavijos valstybes - didžiuliai mokesčiai, gerovės valstybė, lygios socialinis solidarumas, t.t. - apskelbiamas agresyviais imperialistais ir statomas į vieną gretą šalia Amerikos. Taip, kaip JAV „kelią grėsmę“ taikai visame pasualyje (kurią SSSR neva negailėdama savęs gina), taip ir Izraelis tampa imperializmo židiniu Artimuosiuose Rytuose.

 

Svarbiausias KGB darbas užsienyje - ne šnipinėti, o skalbti „priešiškoms visuomenėms“ smegenis. Todėl KGB intensyviai investuoja į propagandą, kuri rodo Izraelį kaip niekingą agresorių, o arabus - bejėgias aukas. Visi, kurie linkčioja galvas, gali tikėtis disnaus KGB atlygio ir paramos. KGB sutelkia svarbiausią dėmesį žiniasklaidai, ieško politikų, visuomeninių veikėjų ir intelektualų, kurie atliktų naudingojo idioto vaidmenį, stengiasi įtvirtinti savo mokymą universitetų programose. Taodėl dar ir šiandien universitetai Vakaruose yra plati ir derlinga visokių savo šalims kenksmingų idėjų terpė, apnuodijanti kiekvieną absolventų kartą. Pavyzdžiui, viena tokių - kad gėjų teisės yra aukščiau visokių pamatinių žmogiškųjų vertybių, ką puikiai savo straipsnyje atskleidė garsus rusų disidentas V.Bukovskis.

 

Taip KGB pagalba Vakaruose įsitvirtino Izraelio kaip negailestingo agresoriaus mitas. Jį dabar ir toliau plėtoja arabų valstybės, papirkinėdamos vakarietišką žiniasklaidą.

 

Tačiau pastebėkime vieną įdomų dalyką - štai gretimose valstybėse gali žūti tūkstančiai, milijonai arabų, ir dėl to Vakaruose mažai kam skauda galvą. Pavydžiui, per Irano - Irako karą (1980 – 1988 m.) žuvo 1 mln.  žmonių. Ir kas apie tai žino? Po amerikiečių invazijos žuvo šimtai tūkstančių irakiečių - daugiausia tarpusavio kovose. Ir vėl, kam tai rūpi? Šiuo metu Sirijoje pilietinio karo veiksmuose žūva daugiau nei 200 asmenų per dieną - ar dėl to Vakaruose ar pas mus kam nors sutriko miegas?

 

Tačiau štai paleido Izraelis kelias raketas į Gazą, ir - koks šventas pykis!! - visi puola smerkti Izraelį dėl to, kad žuvo šimtas palestiniečių. Kad Hamas prieš tai dvi savaites laidė raketas, kad jų paleido virš 800 - tai mažai ką jaudina. Tačiau tarptautinė teisė nedviprasmiškai pripažįsta, kad svetimos teritorijos apšaudymas - karinė agresija. Tad ekspertai neginčija, kad Izraelis tik atsakė į „Hamas užpuolimą. Tik pasakę A nepasako B - kad pats „Hamas“ pradėjo karinius veiksmus, todėl dėl to, kas nutiko, Gazos gyventojai turėtų kaltinti tik savo lyderius.

 

Galiausiai, „Hamas“, padedamas propagandistų ar šiaip naudingų idiotų Vakaruose, nuolatos pateikinėja karo veiksmuose žuvusių vaikų nuotraukas ir propaguoja „šventą pyktį“. Tačiau jie nepamini dviejų dalykų - nemaža dalis tų nuotraukų būna padaryta ne Izraelio apšaudytose teritorijoje, o, pavyzdžiui, Sirijoje. Ir kad dalis vaikų žūva dėl to, kad „Hamas“ tyčia juos laiko toje vietoje, iš kur jie apšaudo Izraelį - kad šis, sunaikindamas ugnies židinį, savo raketomis užmuštų ir vaiką. Tada rodo jo lavoną pasauliui kaip Izraelio žvėriškumo įrodymą.

 

O dabar pagaliau pereisime prie svarbiausios šio straipsnio dalies - koks to konflikto poveikis Lietuvai, kaip šis rusenantis karas atsiliepia Lietuvos visuomenės veidui?

 

Jeigu nusikeltume į kokius 1936-1938 metus, tai atrastume gausybę fašizmo šalininkų bet kurioje Europos vietoje (įskaitant ir Sovietų Sąjungą). Nacių ekonomika sparčiai auga, žmonių gerovė taip pat, daugumos fašistinės visuomenės gyventojų nuotaikos žvalios. Demokratinių šalių, kurias kamuoja Didžioji ekonominė depresija, piliečiai su pavydu žvelgia į sparčiai kylančią Vokietiją, ir būtų visai ne prieš tokią pat tvarką įsivesti ir savo šalyje. Apie šį laikotarpį yra sukurtas puikus filmas „Siaubo metai“ (The Nightmare Years), kuriame aprašomos Vokietijoje dirbančio amerikiečių žurnalisto W.Shirer‘io pastangos įtikinti savo redaktorius, kad nacių valstybėje vyksta siaubingi dalykai. Deja, redaktoriai nenori pyktis su Berlynu, nes kiekviena nepalanki informacija susilauks Vokietijos pasipiktinimo - neva įžeista vokiečių tautos garbė.

 

Dar turėjo praeiti keleri metai, kad tiek JAV, tiek Vakarų Europos, tiek Sovietų Sąjungos gyventojai pakeistų savo požiūrį į nacizmą. Beje, W.Shirer‘io knyga, išleista 1941 m., susilaukė didžiulio populiarumo. Maždaug 1940-1942 m. išgaravo nacizmo ideologijos patrauklumas, įskaitant ir tų pačių vokiečių tarpe (na, jiems gal vos vėliau). Tačiau esmė čia yra štai kur - tol, kol anaiptol nepatraukli idėja žmonėms atrodo gana patraukli, ir kol jie fašizmą laikė geresne perspekltyva už tai, ką turi savo šalyje, tol nacizmas nekliudomai plito po Europą. Kaip pastebi judėjai, kiekvienas karas turi ir dvasinę pusę. II pasualinio karo dvasinė pusė buvo ta, kad pusę karo ne nacių pusėje gyvenantys gyventojai savo didesniu priešu laikė demokratiją, buržuaziją, netinkamą vyriausybę - žodžiu, vidines jėgas - nei išorinę nacizmo grėsmę. Taigi naciai juos užklumo demoralizuotus ir susiskaldžiusius.

 

Video: kaip užsienio visuomenes demoralizuoja KGB

 

Tačiau antra karo pusė - visai kitas vaizdas. Tada naciai jau buvo spėję atskleisti savo tikrąjį veidą, ir didžioji Europos, JAV gyventojų dalis jau buvo nusiteikę kariauti ne su pačiais savimi, o su šiuo gerokai grėsmingesniu priešu. Kai išnyko dvasinis fašizmo patrauklumas, nacių reikalai frontuose pradėjo strigti, o galiausiai viskas baigėsi taip, kaip to norėjo tvirta daugumos žmonių valia.

 

Tad nacių jėga buvo tai, kad jie atrodė patrauklūs savo priešams. Demokratinių šalių gyventojai buvo pamilę žalingą idėją, ir dėl to vėliau buvo ypač skaudžiai pamokyti. Jei iš pradžių būtų blaiviai vertinę fašizmą ir nekovoję su savo šalies vertybėmis, to karo, manyčiau,  net nebūtų buvę. Vienintelė priežastis, kodėl ji kilo - žmonės turėjo atsisakyti žalingos idėjos. Kai jie tai padarė, karas pamažu baigėsi.

 

Palestiniečių ir Izraelio konflikte paralelės su naciais gana artimos. Tiek vieni, tiek kiti aiškina, kad jie gyveno nuostabiai, kol jų tarpe neįsitaisė žydai. Šie neva atnešė jų kraštui nesuskaičiuojamų kančių, todėl jie dabar visi taip baisiai vargsta (kaip yra iš tiesų - nusispjauti). Todėl nuskriaustieji ir pavergtieji turi pakilti į žūtbūtinę kovą, kad atstatytų savo rasės, tikėjimo garbę. Ši kova yra žūtbūtinė, jos neglalima nelaimėti, todėl nėra per didelės aukos, kurią sumokėtume už didžiąją pergalę. Ją pasiekus, žinoma, bus amžina taika, pasaulis sužydės, bus tiesiog rojus žemėje. Svarbiausia kliūtis tam - piktadariai žydai, kuriuos reikia sunaikinti („Hamas“ sako kad sustums žydus į jūrą).

 

Tiek nacių, tiek palestiniečių poziciją vienija tai, kad abu tiki, jog nėra tokių veiksmų, kurie būtų neleistini kovoje prieš žydus. Todėl „Hamas“ rengia vaikus tapti savižudžiais, panašiai kaip hitlerjungendas plovė smegenis vokiečių vaikams tapti negailestingais žudikais (iš ten neretas jų keliavo į SS, kuri prižiūrėjo holokausto vykdymą).

 

Video: „Hamas“ naudoja vaikus kaip gyvuosius skydus

 

Tuo tarpu mes elgiamės lygiai taip pat, kaip elgėsi eilinis Vakarų Europos gyventojas nacių iškilimo metais. Mes kovojame patys prieš save: demokratiją laikome žalinga, prieš JAV imperializmą, ES su savo gėjų teise, ir per tai į sąjungininkus sutinkame pasitelkti bet ką - net ir nuožmiausius žmogžudžius, kuriems nusispjauti net į savo vaikų gyvybę.

 

Yra tokia gerai visiems žinoma patarlė - su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi. Antisemito, „Hamas“ gerbėjo sąmonėje greitai išnyksta bet koks jautrumas palestiniečių pusės vykdomam neteisingumui. Nebenorima pastebėti, kad visus iki vieno karus pradėjo patys arabai, kad Gazos flotilė, kuri neva vežė pagalbą nuskriaustai Gazai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo skirta tik susimušti su Izraelio sienos pakrantės pajėgomis ir taip įvykdyti propagandinę provokaciją, t.t. „Hamas“ gerbėjų nebejaudina tai, kad šis judėjimas panaikino bet kokią demokratiją, kad žydai 2005 metais paliko Gazos ruožą, tad palestiniečiai tapo laisvesni, kad Izraelis nemokamai tiekia elektrą Gazos ruožui, t.t. Izraelio smerkėją domina tik tikri ir tariami žydų nusikaltimai. Tarp tikrų ir tariamų jis nemato jokio skirtumo, nes pamažu pats tampa kaip tas hamasininkas, kuriam objektyvi teisybė - nereikalingas kliuvinys.

 

Puikiai žinome, kad prie nuodėmės ar nusikaltimo priprantama. Vieną kartą padaryti - nesmagu ir baisoka, tačiau vėliau pripranti, ir tarsi nieko. Su antisemitizmu lygiai taip pat. Nematoma antisemitizmo pusė yra ta, kad asmuo, pradėjęs nekęsti žydų, gretai praranda teisingumo nuovoką ir sąžinės jausmą. Todėl antisemitas palaikys kad ir paskutinius galvažudžius, kad tik kaip nors pakenkti žydams. Mes pradedame sau kviestis į draugus tokias jėgas, kurios ne prieš mus sunaikinti. Kai tai darome, moralinius skrupulus ir sveiką protą tvirtai uždengia neapykanta žydams ir noras jiems pakenkti.

 

Taip antisemitizmas atveria pragaro vartus. Asmuo, iki tol tikėjęs šventu priesaku „Nežudyk!“, dabar jau ima manyti, kad žydų žudymas yra neišvengiamoji gintis. „Hamas“ neva tiesiog negali nežudyti taikių žydų gyventojų, nes Izraelis vykdo jų sienų ir jūrų uostų kontrolę - prižiūri, kad kovotojai neįsivežtų ginklų. Mažai kas žino, kad Gazos ruožo siena su Egiptu yra uždaryta pastarojo iniciatyva - visų motyvų nežinau, tačiau egiptiečiams veikiausiai nereikia nuolatinio kontrabandininkų srauto.

 

Taigi antisemitizmas, neapykanta žydams tarsi agresyvus vėžys sparčiai ėda asmens moralę. Tai, kas vakar buvo „Nežudyk!“, šiandien tampa pateisinamu dalyku. O kai asmuo įsakymams „Nežudyk!“, „Nekalbėk netiesos“, t.t. pradeda daryti išimtis, tai tik laiko klausimas, kada jis tų išimčių ratą praplės ir į  vidinius savo šalies „kenkėjus“. Pavyzdžiui, neseniai vienas antisemitinių pažiūrų lenkas ketino išsprogdinti savo šalies seimą.

 

Tai tarsi vėžys, naikinantis žmogiškumą. Todėl po grūmojimų žydams, šūkių atkeršyti už Palestiną, sekančiu etapu jau išgirstame šūkius iššaudyti savo šalies vadovus, gėjus, „liberastus“, t.t. Žaliūkas, savo neapykantą subrandinęs „kovose už palestiniečių nepriklausomybę“, dabar aunasi kerzavus batus, nusiskuta plaukus, ir yra pasiruošęs stoti į mūšį su „čiurkomis“, apginti Lietuvos garbę nuo „suįžūlėjusių“ lenkų“, išvyti iš Lietuvos žydus ir pan.   

 

Pagrindiniai tokio asmens taikiniai, be sionistų žydų - imperialistinės JAV, gėjus globojanti Europa, separatizmą skatinanti Lenkija. Esu pats kalbėjęsis su aršiais antisemitais - tautininkais: Lietuvai reikia atsiriboti nuo Vakarų, vos ne stoti į karą su Lenkija, tik Putino Rusijai jie neturi pretenzijų. Norisi prisiminti tarpukario Lietuvos tragediją, kai dalis intelektualų metėsi į taip vadinamą „kultūrbolševizmą“ - pradėjo garbinti Sovietų Sąjungą, už ką šios šalies ambasada jiems negailėjo aukso.

 

Tad antisemitizmas žmogų nesunkiai pavers naudingu idiotu, savo šalies išdaviku. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje jaunuoliai buvo auklėjami patriotizmo dvasia, tačiau apsikrėtę antisemitizmu stodavo į nacių naikinimo batalionus ir uoliai tarnavo okupantams naikindami savo šalies piliečius. Kur čia patriotizmas? Veikiau klaikus idiotizmas...

 

Ir šį kartą netinkamų idėjų palaikymas atneša klaikių vėjų į mūsų visuomenę. Jei prieš karą dalis gyventojų žavėjosi fašizmu, tai dabar pradedame žavėtis islamistinėmis idėjomis. Ar žinote, kad vienu metu Koranas buvo tapęs perkamiausia knyga Lietuvoje? Pažįstu vieną vyrą, kuris rimtu veidu tvirtina, kad šiandien pasaulyje vieninteliai salafistai (radikalieji islamistai) teisingai interpretuoja Bibliją, ir kad mūsų išsigelbėjimas nuo „sodomodemokratijos“ - sudaryti su tais galvažudžiais fanatikais brolišką sąjungą. Matote, kaip mums gali aptemti protas? Jis įsivaizduoja, kad radikalieji musulmonai paliks mus ramybėje tuoj pat, kai tik persigalvosime ir daugiau islamizmo „rojaus“ nebenorėsime. Ir su tokiomis įtakomis imame flirtuoti - vien tik tam, kad nors kaip pakenktume žydams ir (ar) įkąstume savo nekenčiamai valdžiai.

 

Taip mūsų tarpe atsiranda Judas. Jis deklaruoja, kad nori pagerinti mūsų visuomenę, išvaduoti ją iš negeros valdžios - tačiau iš tiesų jis, sąmoningai ar ne, siekia ją sugriauti. Pamenate, kad antisemitai uoliai ir nuoširdžiai tarnavo nacių valdžiai? Negirdėjau nei vieno pasakojimo, kad lietuviai, įstoję į Spec. paskirties (civilių gyventojų naikinimo) batalionus, nors kiek atmestinai būtų gaudę ir galabiję žydus. O nuo ko viskas prasidėjo? - Nuo tvirtinimo, kad išvadavę Lietuvą nuo bolševikų, žydų ir pan. būsime laisvi, laimingi ir nepriklausomi.  

 

Mūsų valdžia - tai tik mūsų pačių veidrodis. Jei jums be galo nepatinka mūsų valdžia - netapkite Judu ir nebėkite remti visokių nežmogiškų įtakų, o pasikeiskite į gera pats ir pamėginkite tuo užkrėsti kuo didesnę visuomenės dalį. Naudokitės savo laisvėmis sukurti ką nors padoraus, o ne tam, kad šias laisves sau ir kitiems panaikintumėte.   

 

Antisemitizmas kaskart baigiasi ypač liūdnai. Šis straipsnis ir taip labai ilgas, tad apie tragiškas antisemitzmo pasekmes asmeniui ar tautai neišsiplėsiu - apie tai labai rekomenduočiau paskaityti savo straipsnį „Athipnotizuokime šį paprastą klausimą. Atsakymas M.Peleckui“. Tiems, kurie šio straipsnio vis dėlto neskaitys, paminėsiu, kad per istoriją antisemitizmo bangos išvirsdavo į žydų žudynes, o netrukus po to - į antisemitų žudikų tarpusavio skerdynes. Čia visiškai galioja tas principas, kad revoliucijos suvalgo savo vaikus.

 

Vis dėlto vieną dalyką apie tai, kaip baigiasi antisemitams, norėčiau paminėti. Esu beveik tikras, kad šito dar nežinojote. Kaip puikiai visi žinome, po holokausto daugybė lietuvių - tiek jo vykdytojų, tiek nieko dėtų žmonių - atsidūrė tremtyje. J.Stalinas buvo taip jau susitvarkęs, kad visiems Gulago sistemos kalėjimams vadovavo žydų tautybės asmenys. Visai ne dėl to, kad šie būtų baisūs kraugeriai, o dėl to, kad taip nusprendė Didysis vadas. Jei kas nors ne taip, bet kada kaltę už terorą būtų galėjęs suversti žydams. Pavyzdžiui, jis taip ir padarė per 1937 metų valymą, kai „likvidavo“ 37 iš 39 CK narių - visi jie buvo žydai. Štai jums ir žydų galia prie bolševikų santvarkos...

 

Tačiau ką faktas, kad Gulago kalėjimams vadovavo žydai, reiškė mums, lietuviams? O gi tai, kad žydai turėjau labiau nei geras sąlygas kiek tik geidauja keršyti lietuviams už jų vaidmenį holokauste. Štai taip mums baigėsi ano meto antisemitinė orgija.

 

Antisemitizmas šiandien - tai aklos neapykantos sau šaukimasis, kuri sugrauš mums sveiką protą, teisingumo ir sąžinės jausmą. Mes tapsime panašūs į hamasininkus, o per tai sužlugdysime visas oraus ir teisingo gyvenimo viltis. Kur kas labiau verta palaikyti žydus. Biblija moko, kad D-vas su tautomis elgiasi taip, kaip šios elgiasi su žydais“. Šiam dėsniui dar niekas nerado jokios išimties. Todėl gana saugu sakyti, kad palaikydami Izraelį palaikome žmogiškumą, teisingumą ir sąžinę savo šalyje.

 

O gal mums tiesiog eilinį kartą pastovėti po medžiu? Priminsiu vokiečių pastoriaus žodžius, kuriuos jis pasakė kai jį suėmė naciai. Cituoju iš atminties: „Iš pradžių jie stvėrė žydus, tačiau aš nežydas, todėl nesijaudinau. Po to atėjo komunistų eilė, tačiau aš ne komunistas, tad ir vėl buvau abejingas. O tada jie atėjo manęs - tik tuomet jau nebebuvo kas mane apgintų...“. Kovodami už tiesą ir teisingumą svetimame kieme pačiu lengviausiu būdu apsaugome savąjį. Tokioje kovoje mes užsiauginsime moralinį stuburą, įgysime pasipriešinimo patirties, galų gale, prireikus lengviau prisišauksime pagalbos sau. Tas stovėjimas po medžiu taip pat baigiasi nekaip - verčiau tą įsisąmoninkime be papildomų karčių istorijos pamokų.  

 

Kokia dar šio konflikto pamoka Lietuvai? Pažvelkime į musulmonus. Jie keliasi gyventi į Izraelį, nes čia gyventi nepalyginamai geriau, tačiau tuo pačiu jų tikėjimas tvirtina, kad prie tokios santvarkos gero gyvenimo negali būti. Todėl musulmoniškas instinktas juos verčia savo gerovę sugriauti, o jos šaltinį - paskandinti kraujyje. Taip jie tampa priešai sau patiems, nes nesinaudoja galva, o vadovaujasi absurdišku tikėjimu. Žydai mielai juos išmokintų puikių dalykų, dėl ko arabai gyventų dar geriau - tačiau šiuo metu jie pasirengę verčiau mirti, nei ko nors naudingo išmokti iš žydų.

 

Nedarykime šios klaidos. Paremdami žydus nesunkiai tapsime jų draugais, ir galėsime pasisemti jų išminties. Dėsnis „su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi“ galioja ir čia. Jei norime būti protingesni ir turėti mažiau beviltiškų problemų, darykime viską atvirkščiai nei daro musulmonai - intensyviai iš žydų mokykimės, perimkime geriausią šios tautos praktiką, o į įsitikinimus, kurie tam trukdo, žiūrėkime kaip į vėžį savo galvoje.

 

Šis konfliktas moko, kad visa, kas vertinga šiame gyvenime, patirs išmėginimų. Kad pasaulis pilnas idiotų, pasirengusių sunaikinti visa, dėl ko verta gyventi. Turime tai žinoti ir būti tam pasirengę. Prireikus duoti vertybių grobikui atkirtį. Lietuvoje mes nieko nesame girdėję apie tai, kad savo dvasines vertybes reikia ginti. Kažką girdėjome kad dera ginti politines laisves, tačiau to dažnai nepraktikuojame. Todėl lietuvis toks melancholiškas ir nupiepęs. Pažvelkite į amerikiečius ar rusus - tos tautos savo vertybes gynė per visą Šaltąjį karą - ar daug rasite tokių nuliūdusių ir apniukusių veidų? Pažvelkite į mūsų seimą. Ten taip pat žmonės nuolatos gina savo poziciją - ten taip pat vargu ar rasi paskendusių liūdesyje melancholikų.

 

Pasaulis neišvengiamai susiskirsto į dvi stovyklas - į tuos, kurie gina tai, kas vertinga, ir į tuos, kurie kaip skėriai tai puola ir naikina. Dalis žmonių tampa nuožmogomis - naikina civilizacijos pasiekimus ir sėja chaosą. Ir Jūs neišvengsite šios takoskyros -  anksčiau ar vėliau atsidursite arba vienoje, arba kitoje pusėje. Todėl kai manęs klausia kodėl aršiai ginu žydus - nejau tikiuosi, kad jie už tai mane priims už savą ar apdovanos - atsakau, kad svarbiausia yra ne ką už tai gausiu, o kuo tai darydamas pats tapsiu. Tai ir yra svarbiausias gyvenimo klausimas - kuo, darydamas tai, ką darau, aš tapsiu.