Šis straipsnis labai ilgas, tačiau pakentėkite ir atidžiai paskaitykite jį iki galo - pažadu, kad tikrai nesigailėsite.

 

Ar palestiniečių ir žydų konfliktas veikia gyvenimą Lietuvoje? Žinoma, paaštrėjęs konfliktas pažadina Izraelio smerkėjus, o pastaruoju metu - ir ginčus tarp abiejų pusių šalininkų. Tačiau šiame straipsnyje mes ne tik peržvelgsime šį nesiliaujantį konfliktą, bet ir pažvelgsime į visai neįtikėtiną jo pusę - kaip šis gilus konfliktas daro įtaką visuomeniniams procesams Lietuvoje. Pažvelgsime į gilias psichologines bei dvasines priežastis, verčiančias mus simpatizuoti vienai ar kitai pusei, ir galiausiai - kas atrodo absoliučiai neįtikėtina - kaip šis konfliktas formuoja Lietuvos veidą ir lemia mūsų ateitį.

 

Tačiau iš pradžių apžvelgsime šio konflikto istoriją, kas užtruks gerą trečdalį straipsnio. Anksčiau mūsų žiniasklaidoje būdavo pateikiamas tik vienašališkas ir iškreiptas šio konflikto vaizdas. Ir dabar to neobjektyvumo nemažai, tačiau padėtis keičiasi. Šis neobjektyvus požiūris piršo nuostatą, kad žydai elgiasi kaip kokie naciai - jiems prireikė „gyvybinės erdvės“, todėl jie per daug nesiaiškindami užpuolė taikius palestiniečius ir atėmė iš jų žemes. Dėl to šiems dabar nėra gyvenimo, jie baisiai kenčia, ir tai juos verčia iš paskutiniųjų kovoti už savo laisvę, nepriklausomybę, ir netgi demokratiją.

 

Pirmiausia pažvelkime į istorinius faktus. 19 a. pab. - 20 a pr. Europoje kilo sionizmo judėjimas. Šio pradininkas buvo iš Vengrijos kilęs žydas Teodoras Herzlis (1860 - 1904), o idėjos esmė buvo tokia: kadangi žydus Europoje ir kitur laiko perėjūnais, amžinais klajūnais, kurie už nuodėmes amžiams neteko savo Tėvynės, kadangi jų buvimas sukelia tokį kitų tautų pasipiktinimą, žydai turėtų keltis į savo istorinę Tėvynę. Žydams gyvenant savo žemėje, neapykanta žydams turėtų atslūgti, jie taps tokie pat kaip visos tautos, ir amžina antisemitizmo problema tokiu būdu išsispręs.

 

Tad sionizmas prasidėjo kaip judėjimas, raginantis ir organizuojantis žydus keltis gyventi į tai, kas iki I pasaulinio karo pabaigos buvo apleista ir menkai apgyvendinta Osmanų imperijos provincija. Paprasčiau kalbant, žydai buvo kviečiami palikti civilizuotą gyvenimą Europoje ir keltis į dykumą. Tuo metu niekas apie tokius žmones kaip palestiniečiai nebuvo girdėjęs - tai buvo paprasčiausi arabai, nemaža jų dalis klajokliai beduinai, o Jeruzalė tuo metu buvo apleistas ir niekieno pernelyg nedominantis miestas. To meto keliautojai Šventąją žemę aprašo niūriausiomis spalvomis. Pavyzdžiui, amerikiečių rašytojo M.Tveno atsiliepimai iš kelionės po šias žemes 1867 m. skamba taip: "….. Apleista šalis, kurios žemė pakankamai derlinga, tačiau visiškai perleista piktžolėms… tyli graudi erdvė…. tuštuma…. per visą kelionę nesutikome nei vieno pakeleivio…. beveik niekur jokio medžio ar krūmo. netgi alyvmedžiai ir kaktusas, tie ištikimi bevaisės žemės draugai, beveik apleido šią šalį". 

 

Pirmaisiais dviem 20 a. dešimtmečiais žydai organizuojasi savišalpos fondus ir ragina savo tautiečius keltis gyventi į tas nykias vietas. Ankstyvieji sionistai buvo labai paveikti komunistinių idėjų, todėl persikėlę jie organizuojasi į žemės ūkio komunas (kibucus), kuriuose nuosavybė yra bendra. Paramą šiems kibucams ir lėšų žemių išpirkimui randa Europos žydų bendruomenė. Taip žydai kuriasi dykumoje ir pradeda kapstytis.

 

Didelį postūmį sionistinis judėjimas gavo po I pasaulinio karo pabaigos. Karo metu Pažadėtoji žemė iš Turkijos perėjo į Britų imperijos rankas (ir patys žydai dalyvavo kovos veiksmuose). Žydai pradėjo aktyviai lobuoti Europos, ypač Anglijos vyriausybes kad suteiktų jiems leidimą žydams keltis į tas vietas. Tai būtų prasminga abiem pusėms: žydai turėtų kur pabėgti nuo nežaboto antisemitizmo, o europiečiai galėtų atsikratyti taip nekenčiamų žydų vien leisdami jiems išvykti. Tad 1917 metais pasirašoma Balfūro deklaracija, kuri leidžia žydų persikėlimą į kraštą, kuris tuo metu pavadintas Transjordanija (apima šiandieninį Izraelį ir Jordaniją). Reikia pasakyti, kad tuo metu tai buvo praktiškai neapgyvendinta žemė - gyventojų skaičius šioje teritorijoje, kuri prilygo maždaug pusei Irako ploto, nesiekė nė 1 mln. gyventojų.

 

Video: trumpa Izraelio ir Palestinos santykių istorija (11 min.)

 

Vietiniai arabai dėl religinių sumetimų negali sau leisti, kad keltųsi kokie tai kafyrai (arab. netikėliai), kurie nebūtų po musulmonų jurisprudencija. Todėl jie iš pirmos dienos pradeda plėšikavimus ir pogromus, o žydai organizuojasi į savigynos būrius. Kad sumažintų įtampą, britai padalina Transjordaniją į dvi teritorijas, ir rytinėje dalyje (dabartinė Jordanija) uždraudžia kurtis žydams. Šie draudimui paklūsta.

 

Atvykėlių žydų srautas vis didėja. Šie išpirkinėja didelius dykumos plotus (taip, pavyzdžiui, išpirko dykumą, kurioje šiandien stovi Tel Avivas, pradėtas statyti 1909 m.). Neretai samdo tuos pačius arabus statybos ir kitiems darbams. Šiuo laikotarpiu arabui geriausios galimybės gyventi yra būtent čia, todėl jie masiškai plūsta iš gretimų kraštų, ir gyventojų skaičius krašte labai sparčiai auga.

 

II pasaulinis karas ir holokaustas tiek žydų, tiek europiečių sąmonėje įtvirtina idėją, kad vienintelis kelias žydams apsisaugoti nuo nežabotos neapykantos ir smurto protrūkių - sukurti savo valstybę. Britanija nukamuota karo, todėl neturi jėgų rūpintis savo imperijos platybėmis. Todėl jie lengvai įkalbami leisti žydams paskelbti savo valstybės įkūrimą, o teritoriją nutaria padalinti dar kartą - į tai, ką mes dabar žinome kaip žydų ir (okupuotas) palestiniečių teritorijas.

 

1948 m. žydai persikėlėliai, padedami europietiškos ir amerikietiškos diasporos, skelbia savo nepriklausomybę. Izraelį pripažįsta Jungtinės tautos. Pažymėtina, kad tuo metu pripažinimo iniciatore buvo Stalino Sovietų Sąjunga. Kam Stalinui reikėjo žydų valstybės Artimuosiuose Rytuose? Kaip pamenate, paminėjau faktą, kad sionistai buvo komunistuojantys žemdirbiai. Taigi Stalinas tikėjosi, kad sionistų valstybė bus jo revoliucinis forpostas arabų kraštuose. Dėl šios priežasties mažiausiai entuziastingos dėl žydų valstybės tuo metu buvo JAV.

 

Arabai dar prieš paskelbiant apie įkuriant Izraelį viešai pažadėjo, kad jo atsiradimas kartu bus  ir jo galas. Savo pažadą deramai vykdė, ir jau kitą dieną po nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo arabai užpuolė naujai paskelbtą valstybę. Tuo metu žydus išgelbėjo tai, kad nemaža dalis jų turėjo kariavimo patirties. Pavyzdžiui, J. Stalinas leido daliai žydų keltis į savo istorinę Tėvynę. Todėl nepriklausomybės gyvenų gretose pasitaikė nemažai karo patirties turinčių kovotojų, kurie sugebėjo atlaikyti arabų puolimą ir pasiekė pergalę 1948 m. nepriklausomybės kare.

 

Arabai elgėsi tarsi būtų nugalėtojai. Jie ir toliau grūmojo, kad savo žemių neatiduos, kad Izraelį vis tiek netrukus sunaikins. Tą savo pažadą vykdė per 1956 m. karą, kai vėl užpuolė Izraelį.Karas ir vėl jiems nenusisekė, tad viskas liko kaip buvę. Tiesa, per šį laikotarpį įvyko svarbus įvykis - jaunoji sionistinė valstybė, priešingai nei tikėjosi J.Stalinas, atsimetė nuo komunistinių idealų ir pradėjo išpažinti demokratines vertybes. Stalinas buvo taip įsiutęs, kad žydus paskelbė nepatikima tauta ir 1953 metais buvo parengęs vagonus visus Sovietų Sąjungos žydus išvežti į tolimuosius rajonus (panašiai kaip čečėnus ar ingušus) - tik tam sutrukdė staigi diktatoriaus mirtis (kaip vėliau ėmė aiškinti, tai veikiausiai buvo nunuodijimas). Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu Šaltasis karas Sovietų Sąjungai ėjosi ypač sėkmingai - čia jie skynė vieną pergalę po kitos. Tad Izraelio orientavimasis į demokratines vertybes buvo ne politiškai pragmatinis, o grynai vertybinis pasirinkimas.

 

 Svarbiausias įvykis, suformavęs dabartinį konflikto veidą - 1967 m. karas.Šis buvo ypatingas tuo, kad intensyvėjant Šaltojo karo kovoms į izraeliečių - palestiniečių konfliktą rimtai įsisuko Sovietų Sąjunga bei JAV. Arabai pradėjo rengtis agresijai, siekdami „išvaduoti“ brolius palestiniečius iš „sionistų jungo“. Sovietų Sąjunga, tuo metu jau perėjusi į arabų pusę, negailėjo jiems moderniausių ginklų. Planas buvo toks - visi Izraelio kaimynai bus puikiai apginkluoti ir vienu metu smogs žydų valstybei iš visų pusių. Taip Sovietų Sąjunga tikėjosi smogti rimtą smūgį JAV geopolitiškai jautriame regione.

 

Tačiau atsitiko taip, kad Izraelis, nelaukdamas kol bus užpultas, surengė prevencinį smūgį ir per valandą sunaikino kone visas Egipto karines oro pajėgas. Tada į jį įsiveržė Jordanija ir Sirija, tačiau Izraelio ginkluotė ir kariniai gebėjimai pasirodė gerokai pranašesni, ir arabai per kelias dienas buvo sutriuškinti visais frontais. Izraelis užėmė visas palestiniečių teritorijas, Sinajaus pusiasalį (iš Egipto) ir Golano aukštumas (priklausė Sirijai, kariniu požiūriu strategiškai svarbi vietovė).

 

Ir po šio karo Izraelis siūlė visiems kaimynams, kaip koks katinas Leopoldas, gyventi draugiškai, ir už taiką buvo pasirengęs atiduoti žemes. Šiuo pasiūlymu pasinaudojo tik Egiptas, kuris tokiu būdu atgavo Sinajaus pusiasalį. Kiti karo pralaimėtojai atsakė ryžtingu šūkiu: „Jokių nuolaidų! Jokios taikos! Jokių derybų! Tučtuojau atiduokite mūsų žemes!“. Izraelis mėgino jiems mandagiai aiškinti, kad negali jiems atiduoti žemių, jie šiomis naudosis žydams sunaikinti. Tačiau visi tokie argumentai liko neišgirsti.

 

Arabų šalys dar pamėgino pakartoti karinę avantiūrą pradėję 1973 m. karą, tačiau viskas vėl baigėsi taip pat. Nuo tada jie tik organizuoja intifadas (palestiniečių sukilimai, per kuriuos į Izraeliečius jie mėto akmenis, sprogdina autobusus) ir apšaudo Izraelį raketomis. Pavyzdžiui, 1982 m. Izraelis įsiveržė į Libaną po to, kai „Hizbullah“ organizavo intensyvų Izraelio apšaudymą.

 

Paskutinis rimtesnis mėginimas išspręsti šį konfliktą - taip vadinamas Camp Davido susitarimas 200o m., kai tuometinis Izraelio premjeras Ehud‘as Barak‘as pasiūlė J.Arafatui už taiką atiduoti praktiškai visas žemes, kurias žydai užėmė per 1967 m. karą. Palestiniečiai gautų pusę Jeruzalės, kurioje galėtų skelbti savo sotinę. O Jeruzalės senamiestį, Šventyklos kalną šalys valdytų bendrai. M. Abbasas išėjo su pasiūlymu, žadėdamas jį aptarti su savo patarėjais, tačiau taip ir egrįžo. Vietoj to palestiniečiai pradėjo savo eilinę intifadą...

 

Tad tokia trumpa šio konflikto istorija. Prieš mums leidžiantis į esmines šio konflikto priežastis, reikia pasakyti, kad tautinis pasididžiavimas, laisvės ir demokratijos troškimas tikrai nėra tikrosios arabų pykčio priežastys. Kad palestiniečiams savo tautinės valstybės sukūrimas nėra svarbiausias tikslas rodo kad ir tas faktas jog arabų kalboje nėra „p“ raidės. Todėl „palestiniečiai“ turi vargo ištarti savo tautos ar valstybės pavadinimą: : jiems gaunasi „Balestina“, „balestinian beaple“. Todėl J. Arafatą ir kitus palestiniečių lyderius temo mokinti žmoniškai ištarti savo šalies pavadinimą. Tas akivaizdžiai įrodo, kad jie nėra kokie tai istoriniai palestiniečiai, o eiliniai arabai, sulindę iš gretimų kraštų į Izraelį dėl to, kad čia gyventi yra geriau.  

 

Kodėl jie tuomet vadinasi palestiniečiais? Šis pavadinimas siekia dar Antikos laikus. Kai romėnai numalšino žydų sukilimą 135 metais, jie pasielgė taip ,kaip tuo metu buvo įprasta elgtis su neklusniomis tautomis - išskirstyti juos po visą imperiją. Dėl to tautos pranykdavo, ir nugalėtojų problema būdavo išspręsta. Romėnai, kai taip naikino žydų tautą, nutarė kad net šalies pavadinimo neturi likti. Tad jie pasidomėjo, kam žydų žemės priklausė iki jų. Paaiškėjo, kad filistiniečiams, kurie nemažai aprašomi ir Biblijoje. Lotyniškai jų žemė vadintųsi Palestina. Taip atsirado šis pavadinimas. Tačiau, žinoma, net ir Romos laikais filistiniečiai buvo jau senai išnykusi tauta.

 

Ar palestiniečiai tokie jau ekonomiškai užgniaužti ir nelaimingi? Nieko panašaus. Pats asmeniškai lankiausi Vakarų krante ir Egipte. Į akis iškart krenta tai, kad palestiniečiai gyvena nepalyginamai, 2 - 3 kartus geriau nei jų kraujo broliai Egipte. Todėl arabai energingai braunasi į Izraelį ir visokeriopai siekia būti nuskriaustais ir nelaimingais palestiniečiais, o ne laisvais arabais bet kurioje aplinkinėje sionistų neužkariautoje arabų valstybėje. Man tai visai primena vėlyvosios Sovietų Sąjungos laikus, kai „tarybiniai piliečiai“ skendėjo svajonėse apie „supuvusius“ Vakarus, ir visi norėjo būti engiamais darbininkais kapitalistinėje šalyje, o ne laisvai kvėpuojančiais proletarais sovietinėje Tėvynėje.

 

Tačiau ką arabas, atvykęs ir apsigyvenęs Izraelyje, ir taip tapęs palestiniečiu, čia veikia? Tie žmonės gana panašūs į čigonus - mėgsta kiauras dienas kiurksoti nieko neveikdami, parduotuvininkai daro viską, kad nuskalbtų turistus, jų gatvės skendi šiukšlėse ir t.t. Tie, kuriems pasiseka tapti Izraelio piliečiais, gauna socialinę paramą, tad gali laisvai ir nerūpestingai gyventi nesijaudindami dėl pragyvenimo. Tačiau dalis tų palestiniečių pasuka į džihado kelią. Jau ir JAV, ir Europos šalys susidūrė su šiuo reiškiniu - atvykę musulmonai tampa pašalpų gavėjais ir pradeda organizuoti kovą už tos šalies pavertimą islamišku kraštu su šariato teise.

 

Visur, kur tik gali, musulmonai rodo gilią panieką vietiniams įstatymams, papročiams ir tradicijoms. Pavyzdžiui, jie paskelbė, kad vienas miestelis D.Britanijoje, kuriame įsitvirtino musulmonai, gyvens pagal šarijos įstatymus. Danijoje musulmonai, tapę vieno miestelio dauguma, kaipmat atšaukė Kalėdas. JAV jie sugalvojo statyti mečetę toje vietoje, kur anksčiau stovėjo bokštai dvyniai. Ir taip toliau.

 

Video: apie musulmonų požiūrį į europiečius

 

Izraelis su visu tuo yra susidūręs anksčiau ir tą požiūrį jaučia labiau. Be to, žydai vieninteliai pasaulyje dar šiaip ar taip sugeba prilaikyti musulmonų antplūdį.

 

Kodėl dėl Izraelio egzistavimo taip jaudinasi musulmonai - tiek palestiniečiai, tiek kiti? Islamas - kraštutinė, į jokius kompromisus su kitatikiais nesileidžianti ideologija. Ji tvirtina, kad pasaulis padalintas į dvi stovyklas: taikos žemė (dar al salam) ir kardo žemė (dar al harb). Taikos pasaulyje nebus tol, kol musulmonai nepajungs savo valdžiai viso pasaulio. Tik tada įsiviešpataus amžina taika, o kol kas joks musulmonas neturi gailėti absoliučiai nieko - pastangų, laiko, gyvybės - kad tą dieną nors kiek priartintų. Todėl musulmonai negaili nei savo, netgi nei savo vaikų gyvybių, nes kankinio, mirusio už tikėjimą, laukia didžiausias atlygis po mirties.

 

Video: dar al islam - dar al harb

 

Pas mus klaidingai manoma, kad taip tvirtina tik radikalusis islamas. Nieko panašaus - tai pranašo Mahometo eilės, kuriomis joks klusnus musulmonas neturi teisės prieštarauti (juo labiau, kad „islam“ ir reiškia paklusnumą. Todėl kiekvienas, kuris atvirai kvestionuos šiuos tvirtinimus, bus apšauktas piktžodžiautoju ir apmėtytas akmenimis.

 

Tad iš tiesų musulmonai Izraelyje kovoja ne už nepriklausomybę, ir jau juo labiau ne už demokratiją. Kaip puikiai žinome iš Arabų pavasario pavyzdžio, vos tik gavę demokratiją jie iškart į valdžią išsirinks islamistus, o šie pirmu reikalu demokratiją panaikins. Tad iš tiesų musulmonai kovoja už savo tikėjimą, už netikėlių išstūmimą iš savo (kaip jie vertina) krašto, arba bent jau kitatikių pajungimą islamo tvarkai (kai šie turės tam tikrų suvaržymų dėl to, kad nėra musulmonai, o taip pat mokės papildomą, kitatikiams mokėti priklausantį mokestį). Visi tie argumentai, kad gyvendami po žydų valdžia jie gyvena kur kas labiau pasiturinčiai, kad turi daug daugiau teisių nei jų tikėjimo broliai už sienos - jiems kaip vanduo nuo žąsies. Musulmonas tiki į tikėjimo pirmenybę, į laikinus sunkumus, išbandymus tikėjimo vardan. Visa tai, kad jie dabar gyvena geriau - Šėtono pinklės. Pasidavęs pasimėgaus truputėlį komfortiškesniu gyvenimu šiame pasaulyje, bet po mirties jo laukia baisios pragaro kančios.

 

O dabar pereisime prie svarbiausios straipsnio dalies - ką gi tas konfliktas reiškia mums? Tęsinys 2 dalyje.