Apie mitus mes šiaip jau nesame prastos nuomonės. Mitus laikome tautosakos dalimi, todėl leidžiame knygas ir dedame jas knygyne prie literatūros tyrinėjimo darbų. Na, tai tarsi pasakos suaugusiems – kai jau visi supranta, kad nereikia tikėti viskuo, kas ten parašyta, ir vis dėlto tam tikrų išminties perlų tikimės rasti. Bet kokiu atveju, mitą mes suvokiame kaip nekaltą istoriją, kurią reikia vertinti atlaidžiai ir skaityti su pasimėgavimu.

 

Pažvelkime į ne tokią jau nekaltą mito pusę. Žinia, šis žodis turi dvi reikšmes: liaudies pasakojimas apie išgalvotas dievybes, antgamtines jėgas, arba paprasčiausiai visuotinai įsigalėjusi klaidinga nuomonė. Pavyzdžiui, mitas apie tai, kad Izraelyje žydai baisiai engia palestiniečius, arba kad dažnai naudodamiesi prekybininkų nuolaidų pasiūlymais sutaupysime daug pinigų. Bet kokiu atveju, abi tas reikšmes vienija tai, kad mitas yra kolektyvinis liaudies fantazijos kūrinys.

 

Skirtingai nuo kokio nors eilinio literatūros kūrinio, mitas pasižymi tuo, kad anksčiau juo rimtai tikėjo dauguma tos visuomenės atstovų ir netgi buvo pasirengę galvas guldyti, kad ten yra išdėstyta šventa tiesa. Mitas antrąja reikšme – kaip įsivyravusi klaidinga nuomonė – taip pat pasižymi tuo, kad juo persiima nemažai žmonių. Antraip mes jo vadintume mitu – išsigalvojimu, kieno tai fantazijomis ar šiaip nesveikais kliedėjimais. Tačiau kai visa tai tampa skaitlingos žmonių grupės tikėjimu, tuomet to jau to nebevadiname kliedesiais, o mitu.

 

Kaip matome, skirtumas tarp kvailio ar netgi šizofreniko ir į įtikėjusio mitu nėra toks jau absoliutus. Visas skirtumas susiveda į persiėmusių ta fantazija skaičių. Tarkime, susisuko Jums galva ir pradėjote kasdien įsipylinėti sau benzino stiklinę – karštai įtikėjote, kad tai būtina sveikatai palaikyti. Žinoma, tuomet rizikuojate patekti į beprotnamį. Visi Jus laikys pavojingu sau pačiam, todėl Jūsų pačių labui mėgins sustabdyti jus nuo to, kad savo mitu nesivadovautumėte. Tačiau kas, jei asmuo „sveikatai sustiprinti“ naudos alaus butelį? Na, tuomet mums net nedingtelės vežti jį pas psichiatrus, nes mes jį tik palaikysime mito auka. Yra toks mitas, kad lašas alkoholio kasdien yra sveika ir gerai. Mokslininkai tai jau seniai sudirbo į skutelius, tačiau nenustembame, jei išvystame šio mito propagavimą netgi per žiniasklaidą.

 

Taigi dabar jau matome, kad mitas nėra toks jau nekaltas pasakojimas. Svarbiausioji ir neišvengiama mito savybė – jis yra galinga poveikio priemonė žmonių elgsenai. Jei mitas yra vien tik kaip grožinės literatūros kūrinys, jis yra jau miręs (dar geriau pasakyti – išsikvėpęs) mitas. Anksčiau tai, ką dabar skaitome kaip senovines pasakas, darė žmonių elgesiui lemiamą įtaką. Pavyzdžiui, senovės lietuviai beveik 200 metų iš paskutiniųjų kovėsi su kryžiuočiais dėl savo dievų. Ar mes bent kada susimąstėme, kiek nelaimių ir kančių jiems atnešė ši kova. O kovos nebūtų buvę, jei jie nebūtų ryžęsi milžiniškoms aukoms dėl savo tikėjimo, o tiksliau pasakius - mitų. Dėl išsigalvotų fantazijų, neturinčių nieko bendra su tikrove.

 

Tad sekanti mito savybė - nors jis atramos tikrovėje ir neturi, skausmą ir kančias gali sukelti visai realias. Pavyzdžiui, didesnę visuomenės dalį labai nuskurdino persiėmimas mitu, kad valdžia jais pasirūpins. Iš tiesų valdžia veikiau juos apvogs. Ji gali būti jiems naudinga tik tuo atveju, jei piliečiai uoliai ir rūpestingai savo valdžią kontroliuos, neleis jai kaip kokiam asilui nukrypti į pakelę pakramsnoti žolės, o privers dirbti savo naudai. Todėl tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse turtingos yra tos visuomenės, kuriose piliečiai dalyvauja visuomeninėje veikloje ir prižiūri savo valdžios atstovus.

 

Mitas tampa mitu dėl to, kad suteikia tam tikros naudos juo persiėmusiems. Be šio aspekto jis niekuomet nepakiltų nuo žemės ir netaptų daugybės žmonių „šventu“ tikėjimu. Tai galioja tiek senoviniams, tiek dabartiniams mitams. Pavyzdžiui, senovėje žmonės tikėjo, kad paaukodami kokią nors ožką ar žąsį dievams apsisaugos save nuo bado. Kadangi senovėje badas toli nesitraukdavo, galime suprasti, kokioms aukoms buvo pasirengę to meto žmonės, kad to išvengtų. O čia, prašom, pasiūlyta paprasta išeitis didelei problemai spręsti – viena žąsytė, ir tavo šeima kitais metais bus apsaugota nuo bado.

 

Šią aklą viltį atrasime ir šiuolaikiniame mite. Pavyzdžiui, reklama mus tikina, kad jei nusipirksime treniruoklį už 149 Lt., tai sulieknėsime per mėnesį ar du. O jei Jums nepatinka kaip atrodote, tai išvaizdą sutvarkys stebuklingas (na, dabar sakoma naujausias mokslinis išradimas) kremas už viso labo 99 Lt.

 

Taigi mes išsiaiškinome, kad mitas pasižymi tuo, kad yra netiesa, kad jis sukelia saldžią viltį, todėl juo persiima gausybė žmonių. Dėl to šie žmonės tampa valdomi tarsi jautukai, kuriems įvėrė į nosį žiedą. Šie žmonės seka ten, kur juos veda mitas, nes jiems tai atrodo mažiausiai skausmingas pasirinkimas. Deja, iš tiesų yra priešingai - mitas juos tragiškai kankina, ir išsivadavimas iš jo yra ne ką lengvesnis kaip iš kalėjimo. Na, pavyzdžiui, alkoholizmas yra vienas tokių šiuolaikinių mitų. Mitas, kad alkoholio gėrimas sprendžia kokias tai problemas. Dėl to nuolatos žūva žmonės, sugriaunamos šeimos, sudūžta svajonės, tačiau vien tai savaime mitui žalos nedaro. Vėliau pasiaiškinsime, kas mitą sugriauna, tačiau dabar pakaks pastebėti, kad šalia dėl vadovavimosi mitu gali pražūti tūkstančiai žmonių, tai visai nereiškia, kad neatsiras naujų jo pasekėjų, vėl aklai įtikėjusių jo peršama viltimi.

 

Ko dar reikia, kad mitas taptų mitu? Žinoma, reikia kad kas nors mitą pūstų ir nuolatos jį palaikytų. Senovėje tą darbą darė žyniai. Negaliu pasakyti, ar senovėje mitų kūrėjai tikėjo tuo ką kuria, tačiau mitų palaikytojai – tikrai ne! Tarkime, esate pasodinamas palaikyti savo bendruomenės ryšį su Perkūnu, Žemyna, Aušrine, kaukais, velniais ir raganomis. Kiek Jums reikėtų laiko, kad pastebėtumėte, jog su dievybėmis tas ryšys ne taip jau ir mezgasi, tačiau oi kaip mezgasi ryšys su žmonėmis, kurie šventai tiki, kad Jums mezgasi gan sklandžiai? Žynys neišvengiamai turės pasirinkti – arba jis pasako žmonėms, kad jokio ryšio jam užmegzti nepavyksta, ir tada rizikuoja, kad pasekėjai jį sudraskys, arba vaidinti dievų vietininką ir mėgautis didžiule valdžia žmonėms.

 

Savaime aišku, kad norinčių pasimėgauti valdžia visuomet atsiras, o vienas kitas mėginantis liaudį paprotinti rizikuoja būti negyvai sudraskytas – liaudis visai netrokšta, kad iš jų atimtų viltį. Be to, jie šios vilties atsisakymą sieja su rimtomis grėsmėmis – kas bus, kai dievai užsirūstins?

 

Tad mes neišvengiamai turime tuos, kurie mitus palaiko, ir tuos, kurie jais beviltiškai vadovaujasi ir dėl to nuolatos kenčia. Kai mitų pasekėjui kančia tampa per sunki ir jis eina aiškintis pas žiniuonį, tas visuomet paaiškina, kad kaltas yra pats pasekėjas. Sekantį kartą jis turi tikėti labiau, dar stropiau vadovautis mitu, dar daugiau galių atiduoti žiniuoniui, tada dievai nusišypsos. Pavyzdžiui, visa tai vienas prie vieno vyksta Bažnyčioje. Kas nežino, kad nemaža kunigų dalis pats yra iškrypėliai ir vagys, tačiau kai ateinate pas juos spręsti savo problemų, jie visuomet patars dar uoliau tikėti į Kristų.

 

Savaime aišku, kad dauguma mito pasekėjų savo nesėkmes kaip įmanydami, kol įmanydami, slepia. Kaip baisu, kaip tragiška pasisakyti, kad dievybės manęs negloboja!.. Vadinasi, esu atstumtasis? Ar reikia sakyti, kaip tai pavojinga, jei taip nuspręs bendruomenė? Tokiu atveju jie ir savo nesėkmes suvers ant to nelaimėlio ir jį su dideliu polėkiu nulinčiuos. Todėl dauguma mitų aukų kenčia ir nyksta tylomis. Visa, kas gera jų gyvenime, priskiria stebuklingam mito poveikiui, nes tai jį parodo kaip dievų išrinktąjį bendruomenės akyse. Tokie neretai ir patys mėgindavo, o ir dabar tebemėgina pasirodyti labiau kaip dievų, o ne žmonių draugai, t.y. dievais žemėje. Tada visai tikėtina, kad likusieji pradės garbinti ne tik antgamtines, bet štai ir šią visai gamtinę „dievybę“.

 

Šiuolaikiniai mitai visiškai atitinka tą patį modelį. Pavyzdžiui, kai kyla koks nors investavimo burbulas, jį pučia tokie tariamai be galo sėkmingi „šviesuliai“. Jums reikia daryti taip, kaip jie daro, ir jūsų svajonės puikiai išsipildys. Pavyzdžiui, laikraštyje skaitome, kad mano bendrapavardis Antanas Guoga savaitgalį praleido kur tai Europoje ir per vakarą laimėjo 5 mln. dolerių. Vadinasi, taip galite ir jūs, tik reikia pasisemti šio žmogaus šviesos. Kas nutylima, tai kad jo lošimo namuose gausybė žmonių prarado savo paskutinius pinigus ir sulindo į dideles skolas. Ne, ponas Antanas atseit milijonus uždirba ne iš to, kad daugybė žmonių pas jį pralošia daug pinigų o dėl to, kad neva smagiai praleido savaitgalį kur nors Amsterdame.

 

Mums liko dar dvi mito savybės. Priešpaskutinioji yra ta, kad kiekvienas mitas savyje turi tam tikrą dalį tiesos. Ji nedidelė, tačiau pakankama, kad išlaikytų savo aukų viltį. Pavyzdžiui, visai tikėtina, kad vienam kitam pavyksta praturtėti loterijos pagalba arba užėjus į lošimo namus. Tačiau tai išimtys, kurios patvirtina taisyklę. Kartais ir žynių apeigos atnešdavo laukiamą rezultatą. Na, jei per kiekvieną sausrą karštai melsi lietaus, tai neišvengiama, kad vieną kitą kartą dievybė susimils ir jo pasiųs. Kuo ilgiau nebuvo lietaus, tuo didesnė tikimybė, kad jis jau pasirodys. O žynys visa tai pateiks kaip jo nenuilstančių prašymų vaisių. Kadangi visi mėgausis lietaus gaiva, retas kuris norės į šį klausimą pažvelgti kritiškai.

 

O paskutinė, ir užvis svarbiausioji mito savybė yra ta, kad jis anksčiau ar vėliau susimauna ir išduoda, kad toks dalykas kaip objektyvi tiesa vis dėlto egzistuoja. Mes matėme, kad tiesa yra tai, kad statiškai objektyvu, jog per ilgą laiką vis tiek iškris kritulių vidurkis. Kuo mažiau kritulių buvo pastaruoju metu, tuo daugiau jų gali tikėtis artimiausiu laiku. Ir priešingai.

 

Žmogus, kuris kankinasi įtikėjęs į alkoholio mitą, anksčiau ar vėliau pats susipranta, arba paskatina susiprasti kitus, kad kažkas su jo įsitikinimu negerai. Tada apsidairome ir pamatome – aplink nemažai žmonių, kurie alkoholio „vaistų“ nevartoja, ir jų sveikata dėl to kažkaip nenukenčia. Arba prisiekęs lošėjas anksčiau ar vėliau atsitokėja, kad tai anaiptol ne šauniausias būdas praturtėti. Taip mitas sprogsta kaip burbulas ir žmonėms atsiveria tiesos akimirka. Kad būtų paprasčiau, mitą pavadinsime afera, o mito pūtėją – aferistu. Po kiekvienos aferos ateina skausmingas prablaivėjimas. Šį prablaivėjimą ir pavadinau tiesos akimirka.

 

Kaip matome, mitas yra skausmingas įrodymas, kad toks dalykas kaip objektyvi tiesa vis dėlto egzistuoja. Mitas pagal savo prigimtį yra laikinas. Jis gali labai užkankinti savo pasekėjus, tačiau anksčiau ar vėliau šie praregi ir mitas sunyksta. Žinoma, visai gali būti, kad į jo vietą stos naujas mitas, tačiau mito auka turi trumpą laikotarpį, kai objektyviai mato tiesą ir gali nebesigundyti naujais mitais.

 

O jei visos „tiesos“ nėra vien tik sąlyginės, jei egzistuoja ir objektyvi tiesa, tuomet mes turime aiškų aiškiausią įrodymą, kad D-vas vis dėlto egzistuoja. Nes jei visa kas yra būtų tik atomų ir elektronų nepaliaujamas judėjimas, tuomet objektyvios tiesos būti negali. Tuomet ir mitai turėtų būti vienodai ir teisingi, ir klaidingi, ir neaišku, kodėl turėtų išaušti tiesos akimirkos. Taip netiesos analizė mus mus priveda prie išvados, kad objektyvi tiesa vis dėlto egzistuoja.

 

O jei objektyvi tiesa vis tik egzistuoja, tuomet ir turėtume pradėti nuo klausimo: „O kas yra teisinga?“. Jei gausime teisingą atsakymą į šį klausimą, nuo mito apsisaugosime ir klestėsime. Kaip kažkas yra pastebėjęs, „Tik teisingi veiksmai gali pagerinti mūsų gyvenimą“. Tačiau kad atrastume, kokie veiksmai yra teisingi, o kokie paremti mitais, bent vienam iš mūsų pirma turi kilti klausimas Kas yra teisinga?

 

Visais laikais egzistavo mitais persiėmusi dauguma ir teisingais įsitikinimais besivadovaujanti mažuma. Todėl mažuma valdo, o dauguma renkasi nesėkmes.

 

Mito analizė mums praskleidžia, kad tiesa vis dėlto egzistuoja, ir kad žmogus yra sutvertas tiesai. Jei žmogus tiesos nepasirenka, tai sukelia jam gausybę kančių ir viskas pabaigoje baigiasi akistata su tiesa. Todėl mes tiesą turime laikyti švenčiausiu dalyku, jos ieškoti, o suradus nepabūgti ja vadovautis.