Dar viena prieštaringa vieta Toroje – ten daug kur prisakoma mirties bausmė. Iš tiesų taip dažnai, kad kiekvienas skaitantysis, įskaitant ir mane, turėtų būti jau ne kartą ja nubausti. Iš kitos pusės, antikinėje civilizacijoje nebuvo tautos, kuri mirties bausmę taikytų rečiau nei žydai. Talmudas, Makkot 1:10, sako: Sanhedrinas (vyriausias Toros teismas – AG), kuris kartą per 7 metus paskiria mirties bausmę, yra kraugeriškas teismas. O rabis Elijezer ben Azarija pareiškia atskirą nuomonę: kraugeriškas yra netgi tas Sanhedrinas, kuris paskiria mirties bausmę kartą per 70 metų.

 

Tad už ką Tora reikalauja mirties bausmės ir kodėl žydai beveik niekuomet jos netaiko? Pavyzdžiui, per XX amžių žinomas vienas atvejis, kai žydų teismas paskyrė mirties bausmę – tai nutiko tuomet, kai 1960 m. Izraelio specialiųjų pajėgų kariai Argentinoje pasigavo ir į Izraelį atsitempė Holokausto architektą A.Eichmaną. Tuomet Izraelis vienai dienai įvedė mirties bausmę, ši buvo įvykdyta, ir nuo tada mirties bausmė nė karto net nebuvo svarstoma.

 

Štai sąrašas prasižengimų, už kuriuos Tora reikalauja mirties bausmės:

1. Nužudymas (Iš 21:12)

2. Išprievartavimas (Pk 22:23-27)

3. Klaidingas pranašavimas (Pk 13:5)

4. Raganavimas (Iš 22:18)

5. Žmogaus pagrobimas (Iš 21:16)

6. Neištikimybė (Kun 20:10, Pk 22:22)

7. Homoseksualūs santykiai (vyro su vyru) (Kun 20:13)

8. Prostitucija (atsiprašau, pamečiau nuorodą)

9. Piktžodžiavimas (Kun 24:10-16)

10. Melagingas liudijimas, pagal kurį asmuo nuteisiamas mirties bausme (Pk 21;18-21)

11. Šabo sulaužymas (Kun 31:14, Iš 35:2, Sk 15:32-36)

12. Prakeikti tėvus, atsižadėti jų (Iš 21:17, kun 20:9)

13. Užsiskyręs vaikas, primygtinai neklausantis tėvų (Pk 21:18-21)

14. Tam, kuris smogė savo tėvams ((Iš 21:15)

15. Panieka teismui (Pk 8:13)

16. Tam, kuris veda savo mamos mamą (Kun 20:14)

 

Taigi iš pažiūros Toros reikalavimas tas, kad dabar kone visi gyvieji turėtų būti nuteisinėjami mirties bausmėmis. Gal ir ne visi esame prievartautojai ar žmonių pagrobėjai, tačiau išties nemažai kas būtų atsakingas už darbą Šabo metu, nemažai turime tėvams nuolat priešgyniaujančių vaikų, išties nemažai žmonių turėtų būti pasmerkti dėl homoseksualių, dar daugiau – dėl santuokos saitus pažeidžiančių lytinių santykių. Beje, musulmonų teismai, jei ką, neretai taip ir švaistosi mirties bausme. Pavyzdžiui, kaip atrodo šariato teismas, galime pamatyti filme „Sorajos M užmėtymas akmenimis“ (The Stoning of Soraya M“).

 

Tad kas gi suminkština žydų rabio širdį, kad jis mirties bausmės per visą istoriją beveik niekuomet neskirdavo? Čia prieiname judaizmo šerdį – griežtumas yra atsveriamas gailestingumo dalimi, ir atvirkščiai. Dievas yra prisakęs, kad gyvybė yra šventa ir neliečiama. Tas teisėjas, kuris suklys ir savo sprendimu atims gyvybę neteisingai, pats taps žudiku ir turės atsakyti Dangaus teisme. Pavyzdžiui, Pradžios 9:6 sako: „Kas pralies žmogaus kraują, pats bus nužudytas, nes žmogus yra sukurtas pagal D-vo paveikslą“. Tačiau svarbiausias pagrindas tiesiogiai nepaisyti šių griežtų nurodymų – paties Viešpaties elgesys, kai šis pasigaili Dovydo už dvi mirtimi baustinas veikas. 2 Sam 11: 1-6 pasakoja, kaip karalius Dovydas svetimauja su vedusia moterimi; 2 Sam 11:14-17 pasakoja, kad jis įsako nužudyti savo meilužės sutuoktinį; o 2 Sam 12:13 skaitome, kad D-vas jam už tai atleidžia.

 

Kadangi judaizme Įstatymo šaltinis yra ne vien tiesioginiai priesakai Toroje, bet ir paties Viešpats elgesys (žmogus turi stengtis jam prilygti), tai talmudiniai priesakai dažnai išvedinėjami pagal D-vo elgesio analogiją. Mirties bausmės (ne)taikymas – pagrindinė vieta, kur vadovaujamasi šia motyvacija.

 

Taip pat yra dar viena svarbi vieta Toroje, kuri suteikia rabiui autoritetą priimti sprendimus, kurie iš pažiūros prieštarauja Torai. Ši vieta – tai Pk 17:11, ir ji įsako, kad judėjai privalo klausyti ir paisyti Toros teismo sprendimų. Iš tiesų mes matėme, kad aukščiau tarp mirties bausmių paminėta ir panieka teismui.

 

Antra. Geriau įsižiūrėjus pamatysime, kad mirties bausmės taikymas žmonių nuo tos rūšies nusikaltimų neatgraso. Pavyzdžiui, JAV kai kuriose valstijose taikomos mirties bausmės, tačiau tai kriminogeninės padėties, lyginant su mirties bausmės netaikančiomis valstijomis, nė kiek negerina. Kai Lietuvoje mirties bausmė buvo panaikinta, nusikalstamumo padėtis, priešingai nei kai kas nuogąstavo, tik gerėjo. Galų gale, šalys, kurios mirties bausmę taiko dažniausiai, nėra aukštumoje žmogaus teisių srityje. Daugiausia teismo sprendimu žmones žudo Iranas, Kinija, Š.Korėja, Saudo Arabija ir Jemenas. Tad, kaip sako talmudinė išmintis, jei tai, ką darote, neduoda rezultatų, ir dar brangiai kainuoja, tai to reikia tučtuojau atsisakyti.

 

Tad iš vienos pusės – lakoniški Kūrėjo nurodymai žudyti, iš kitos – pats D-vas elgiasi priešingai, suklydęs pats tapti žudiku, ir be to, tokių nurodymų klausymas nieko gero neatneša. Ko šioje komplikuotoje padėtyje imasi žydų rabiai? Ogi jie įveda naujų ribojimų skirti mirties bausmę. Jų tiek daug ir dalis jų tokie absurdiški, kad tai mirties skyrimą padaro neįmanomą.

 

Štai ką Talmudas, Makkot traktatas, sako apie sąlygas kokiomis aplinkybėmis asmenį galima nuteisti mirties bausme:

 

1. Reikia dviejų nusikaltimo liudininkų;

2. Abu turi būti vyrai;

3. Jie turi nepriekaištingai laikytis visų 613 priesakų, puikiai išmanyti rašytinį ir žodinį įstatymą (vien tai susiaurina galimų liudininkų skaičių iki mažiau nei 1 proc. gyventojų skaičiaus);

4. Turi turėti teisėtus užsiėmimus;

5. Nusikaltimo metu liudininkai turėjo vienas kitą matyti;

6. Teisme liudyti aiškia kalba, be užsikirtimų ir kalbos defektų;

7. Liudininkai neturi būti giminaičiai tarpusavyje ar su kaltinamuoju;

8. Abu liudininkai kelios sekundės iki nusikaltimo turėjo įspėti kaltinamąjį, kad tai, ką šis ketina padaryti, yra mirtimi baudžiamas nusikaltimas;

9. Toros teismas turi peržiūrėti jų liudijimus atskirai vienas nuo kito. Jei jie nesutampa bent nedidele smulkmena, abu liudijimai anuliuojami. Pavyzdžiui, Talmudas, Sanhedrin 41a, duoda tokį pavyzdį. Rabbi Hisda sako: jei vienas aiškina, kad užpuolė kardu, o kitas – kad durklu, liudijimai anuliuojami. Jei vienas sako, kad drabužiai buvo balti, o kitas – kad juodi, liudijimai anuliuojami.

10. Galiausiai, vienas kuriozinis atvejis. Toros teisme turi sėdėti 23 teisėjai; jei visos aukščiau paminėtos sąlygos buvo įvykdytos ir jei teisėjai vienbalsiai paskyrė mirties bausmę, tokiu atveju kaltinamasis iš karto paleidžiamas, nes tai reiškia, kad niekas nė nemėgino jo užsistoti.

 

Taigi patys matote, kad mirties taikymas Toros teisėje yra tik teorinė galimybė.

 

Belieka savęs paklausti, o kam D-vui reikėjo į Torą sudėti visus tuos žiaurius priesakus? Nejau Jis negalėjo susigaudyti, kad tai per žiauru, nepraktiška, galų gale, kas Jam draudė keik pažvelgti į ateitį ir pamatyti, kad Toros teismas vis tiek šiuos nurodymus apeis? Ir nepanašu, kad Kūrėjas labai jau dėl to rūstautų.

 

Leiskite man pateikti savo nuomonę. Aš manau, kad ši vieta skirta parodyti, jog pasaulį visgi valdo gailestingumas. Jie jo nebūtų, tuomet Toros teismas būtų dar žiauresnis už šariato teismą, ir kas savaitę temtų jus užmėtyti akmenimis už tai, kad padirbėjote Šabo dieną. Jei ne D-vo gailestingumas, visi būtume užmėtyti ir skęstume savo kraujuose. Tad žinia mums, sakyčiau, yra dvejopa: pirma, galite pasidžiaugti, kad pasaulį valdo gailestingumas, kad ta jėga įveikia žiaurumą; antra, turėtume nepamiršti, kad prieš D-vą esame tiek prisidirbę, kad jei ne Jo gailestingumas, mes jau ne kartą būtume buvę pasmerkti. Čia panašiai kaip su vaikais – įsivaizduokite, jei ne begalinis tėvų gailestingumas, kas nutiktų vaikams už tai, kiek jie pridergia savo gimdytojams? Tad kai girdime, kad šis pasaulis iš tiesų nuostabus, bus proga dar kartą apie tai susimąstyti.

 

Dar mes galime pažiūrėti ką apie mirties bausmę sako krikščionybė. Jei trumpai, NT yra pateisinimų mirties bausmei (pvz. Rom 13: 1-7, Mt 12:31, Mk 9:42, o kartą siūloma ją taikyti netgi prevenciškai Lk 17:2), ir yra minkštinančių aplinkybių: Jėzus, kai jam atvedė svetimautoją, pasakė „Tegu meta į ją akmenį tas, kuris be nuodėmės“ (Jn 8:7). Trumpai drūtai, krikščionių išvada yra tokia – mirties bausmė taikytina, tačiau nereikia ja džiaugtis, taikyti ypač atsargiai.

 

Žinoma, istoriškai krikščioniškoje erdvėje mirties bausmė buvo taikoma plačiai. Pavyzdžiui, tuo metu, kai viduramžiais įsitvirtino miestai ir jie pradėjo konkuruoti dėl prekybos srautų bei pirklių sumokamų mokesčių, šiems tapo ypač aktualu įsivesti griežtą tvarką ir atsivalyti nuo nusikaltėlių. Todėl kiekviename save gerbiančiame mieste buvo budelis – ir šie darbavosi nepailstamai. O apie tai, kaip šv. Inkvizicija tvarkėsi su piktžodžiautojais, ir be manęs puikiai žinote.

 

Gerai visiems žinomas biblinis principas „Akis už akį, dantis už dantį“. Krikščionys jį supranta kaip tai, kad bausmė turi būti adekvati nusikaltimui – jei nužudė, turi pats būti nužudytas ir t.t. Tačiau judaizme šie žodžiai yra ir visuomet buvo suprantami kitaip. Judėjai mano, kad nėra prasmės išlupti akies tam, kuris pats išlupo akį, nes nuo to aukai geriau nebus. Judaizmas sako, kad kompensacija aukai turi būti proporcinga patirtos žalos dydžiui. Taigi, jei asmuo išdūrė akį, tai Toros teismas turi paieškoti tokios bausmės, kuri iš nusikaltėlio išieškotų ir aukai perduotų kai ką, kas kuo geriau jam kompensuotų netektį.

 

Baigti šį pasakojimą apie mirties bausmę judaizme norėčiau tuo, kad Toros teismo mąstysena ir praktika būtų mums gana nesunkiai atpažįstama. Taip yra dėl to, kad amerikiečiai, kai kūrė savo D-vo valstybę žemėje, teisėsaugos principų mokėsi iš Senojo testamento. Vėliau šie principai persikėlė į visų šiuolaikinių valstybių teisę. Todėl mūsų šiuolaikinis teismas savo dvasia ir mąstysenos principais yra gana artimas senoviniam Toros teismui.