Didelio dėmesio nusipelno Levo Tolstojaus mintys apie religiją ir dvasinę žmonijos būklę XX a. pradžioje. 1907 m. tuo metu jau pasauline literato šlove besimėgaujantis L.Tolstojus parašė straipsnį „Kodėl krikščioniškosios tautos ir ypač Rusija atsidūrė tokioje apgailėtinoje padėtyje“. Labai nustebino tai, kad rašytojo straipsnis, parašytas prieš daugiau nei šimtmetį, kuo puikiausiai tinka apibūdinti ir dabartinę dvasinę visuomenės būklę.

 

Tačiau dar svarbiau yra tai, kad tai rašyta likus dešimčiai metų iki kataklizmų, iš pamatų sugriovusių Rusiją, kokią pasaulis ją pažinojo. Tas mums leidžia priimti šias mintis kaip pranašystę, nors L.Tolstojus to taip nepateikinėjo. Priešingai, jis optimistiškai tikėjosi, kad krikščioniškoji civilizacija žengia į dvasingumo ir todėl į šviesiausią savo laikotarpį. O mums, visa tai skaitančius po gero  šimtmečio ir puikiai žinančius kas nutiko Rusijai ir visai krikščioniškajai erdvei artimiausiais dešimtmečiais, tai rimta priežastis susimąstyti kas laukia mūsų, išgyvenančių tą pat visuomenės būseną dabar.  

 

Žinoma, man šios rusų literatūros klasiko mintys ne tik įdomios, bet ir labai artimos. Nes tai, ką dėsto L.Tolstojus, didele dalimi atitinka mano skelbiamas idėjas, suformuotas judėjišku pagrindu. Pagrindinis skirtumas – L.Tolstojus siūlo atmesti pusę krikščionybės, aš – visą. Mes tobulai sutiktume su visuomenės būklės diagnoze tada ir dabar. Na, o kur manau kitaip – apie tai straipsnio pabaigoje.

 

Taigi, kaip L.Tolstojus, pasaulinio garso rašytojas, mato dvasinę krikščioniškosios erdvės situaciją 1907 metais? Jis kalba apie visuotinai įsitvirtinusį netikėjimą, nusivylimą tradicine religija, dvasinį nihilizmą. Religingumas išlieka tiktai grynai paviršutinis, apsiriboja švenčių tradicijomis namuose. Kasdienis gyvenimas su krikščionybe jau iš esmės nebeturi nieko bendra. Tokia padėtis L.Tolstojui kelia didelį nerimą, nes jis įsitikinęs, kad jei nebelieka vienijančio tikėjimo, prasideda visuomenės skaidymosi procesai, kurie veda prie visuomenės irimo ir įvairių sukrėtimų.

 

Kas lėmė, kad krikščioniškoji visuomenė, beje, per labai trumpą laiką, nusigręžė nuo krikščionybės? Rašytojo įsitikinimu, tai lėmė prieštaravimai pačiuose Naujojo testamento tekstuose. L.Tolstojus sako, kad ten nesunku įžvelgti du klodus – „tikrąjį“ Kristaus ir „netikrąjį“ Pauliaus. Atsitiko štai kas – į šią žemę atėjo didis mokytojas, kuris skelbė didžiąsias tiesas (tokias pat kaip kiti didūs mokytojai Lao Tze, Konfucijus, Krišna, Buda, graikų filosofai, tačiau Tolstojus šiame sąraše nepateikia judaizmo, ir mes tuoj pamatysime kodėl). Kristaus mokymas patiko varguomenei; fariziejams nepatiko, nes grasino jų valdžiai, todėl fariziejai juo atsikratė. Tačiau Kristaus mokymas ir po jo mirties nesustabdomai plito. Tuomet atsirado „valdžios trokštantis ir veidmainiškas žydas Saulius“, vėliau pasivadinęs Pauliumi, kuris papildė Kristaus mokymą savo iškraipymais.

 

Paulius pradėjo uoliai propaguoti savo erezijas ir taip jau nutiko, kad jos paplito pirmiau nei tikrosios Kristaus evangelijos. To priežastimis Tolstojus nurodo didelį Pauliaus aktyvumą ir tai, kad jo žinia buvo geriau suprantama masėms (tačiau atkreipkite dėmesį, kad dar visai neseniai Tolstojus aiškino, jog Kristaus misija kaip tik ir buvo sėkmingesnė tarp varguomenės - AG). Kaip ten bebūtų, pirma paplito Pauliaus erezija, tik po to „tikroji Kristaus žinia“.

 

Kur, Tolstojaus nuomone, yra „tikroji Kristaus žinia“ ir kur „Pauliaus erezija“? Pagrindinis skirtumas – Kristus už tai, kad žmonės vieni kitus mylėtų, o Paulius – už tai, kad visi šventai tikėtų, jog Kristus mirė už jų išganymą. Kristus skelbia lygiateisiškumą, Paulius kalba apie tai, kad vergai turi ištikimai tarnauti šeimininkams; Kristus apleliuoja į sąmoningumą - turi būti geras tarnas savo šeimininkui, o Paulius gąsdina bausmėmis ir vilioja dovanomis po mirties; Kristus aiškino, kad tikintieji niekam neturi mokėti mokesčių, o Paulius aiškina, kad mokėti turi visiems ir visada.

 

Jei jau kalbėtume kurios NT evangelijos ir raštai tikri, o kurie Pauliaus erezijos, tai Tolstojus įsitikinęs, kad tikriausia Kristaus žinia yra Jono evangelijoje, o visos kitos parašytos vėliau ir yra iš esmės netikroji krikščionybė (iš tiesų Jono evangelija parašyta vėliau už kitas, ji skirtingų šaltinių datuojama tarp 110 ir 190 m. e. metų - AG). Juo labiau, L.Tolstojaus tvirtinimu, „netikri“ visi NT laiškai po evangelijų, kurių didžiosios dalies autorystė pagal tradiciją priskiriama Pauliui (tiesa ta, kad nei vieno NT teksto autoriai nėra žinomi).

 

Dėl tokios religijos korupcijos pasaulyje egzistuoja ponai ir vergai, milžiniška turtinė nelygybė ir engimas. Pauliaus mokymas – tai niekinga žydiška sekta, paskui kurią ir nusekė kone visi save vadinantys krikščionimis. Kristaus mokymo esmę visai laikais suprasdavo tik saujelė. Tačiau dabartiniais laikais (1907 m.) žmonės jau tapo labiau išprusę ir atsiranda prielaidos atkurti Kristaus mokymo esmę. Tai, rašytojo nuomone, bus sunku, bet įmanoma padaryti (jis neaiškina kaip).  

 

Toliau L.Tolstojus pradeda vardinti kur nuvedė ta iškreipta krikščionybė. Čia mes jau matome visiškai mūsų dabartį atitinkantį visuomenės paveikslą. Visi, rašo Tolstojus, pradėjo vadovautis savo asmenine pasaulėžiūra, paplito visokios magijos ir burtai, visuomenė labai susiskaldžiusi, kas pasireiškia pjautynėmis tarp įvairių partijų – monarchistų, respublikonų, anarchistų, socialistų ir t.t. Niekam ne paslaptis, rašo rašytojas, kad tokie nominalūs krikščionys labai pikti, bijo ir nekenčia vieni kitų.

 

O ateityje bus dar blogiau. Šis antagonizmas vis stiprės ir prives visus prie didelių sukrėtimų. Išsigelbėjimas – vienas tikėjimas. Visos tos frakcijos jau ir taip savo teorijose turi po dalelę tikrojo Kristaus mokymo. Sunkiausia kliūtis – tikrojo mokymo plitimui kaip įmanydami priešinsis valdantieji, nes jam įsigalėjus vergų nebeliks, tad nebeliks ir kam kurti visuomeninės gerovės, ekonominės pažangos, kuria XX a. pradžioje visi taip didžiuojasi.

 

Toliau Tolstojus plieka savojo laiko stabus, kurie, mano įsitikinimu, visiškai sutampa su dabartiniais. Jam ypač atgrasus vis labiau plintantis įsitikinimas, kad ateities religija yra mokslas, materialinė ir technologijų pažanga. Mokslininkus jis mato kaip siaurapročius, gebėjimą savarankiškai mąstyti praradusius nelaimėlius, kuriais seka vis gausėjanti darbininkų klasė, savo ruožtu bukinama monotoniško darbo prie staklių. Be religijos, tvirtina L.Tolstojus, žmonės niekuomet negyveno ir negyvens, o jos atsisakymas prives tik prie žmogaus sužvėrėjimo. Jei visuomenė dar iki šiol nesužvėrėjo ,tai tik dėl to, kad ją palaiko religingumo likučiai.

 

Esminė priežastis, kodėl krikščioniškoji civilizacija atsidūrė tokioje apgailėtinoje padėtyje 1907 metais – ji prarado tikėjimo vienį (visi tiki kas kaip sau). Jai būtina suprasti gyvenimo dėsnius, pradėti gyventi mylint vieni kitus. Visi patys prieš save tikri įvykdyti savo tikėjimo reikalavimus. O tikrajam tikėjimui, L.Tolstojaus nuomone, laikas jau atėjo. Telieka jį priimti ir skleisti.

 

Visą šį tekstą galite perskaityti čia: http://az.lib.ru/t/tolstoj_lew_nikolaewich/text_0690.shtml

 

O dabar suminėsiu kaip apie mūsų civilizacijos ateitį mąsto judėjai ir kokie yra skirtumai, palyginus su L.Tolstojaus prie 107 metus išsakytomis mintimis.

 

Pirmiausia tai žydai akcentuotų tai, ką Tolstojus mini pabaigoje – tegu visi nuoširdžiai įvykdo savo dvasinius priesakus. Būtent tai ir yra judėjiško tikėjimo esmė – kiekvienas yra tikintis tik tokiu mastu, kokiu vykdo dvasinius priesakus. Tačiau su priesaku mylėk savo artimą ne taip paprasta – mylėti reikia ne tik pasiryžti, bet ir mokėti tai daryti. Tad reikalingas mokymas apie tai, kaip mylėti žmones.

 

Iki Kristaus dvasiniai priesakai jau buvo suformuoti, paskelbti amžinais ir nekintamais. Krikščionims tereikėjo šių principų nekorumpuoti, juos suprasti ir pritaikyti, ir pasaulio raida būtų buvusi visai kitokia. Žinoma, judėjams keltų juoką Tolstojaus nuostata, kad Jėzus buvo didis mokytojas, o Paulius – veidmainiškas žydas. Galų gale, prieš 100 metų dar nebuvo žinoma, kad Kristus – viso labo literatūrinis personažas, gimęs Romos imperatoriaus dvare.

 

Judėjai, ko gero, ne visai sutiktų, kad žmonija jau įžengia į tikrojo tikėjimo amžių. Žydai skaičiuoja, kad iki dvasingumo amžiaus žmonijai (šiuo metu) dar yra likę maždaug 230 metų. Ji šį likusį laiką su kaupu išnaudos ieškodama laimės įvairiuose stabuose, kas ves į baisius kataklizmus, tokius kaip ištikusį Rusiją dešimt metų po L.Tolstojaus straipsnio parašymo (o spaudoje šios mintys paskelbtos buvo tik 1917 metais, likus keliems mėnesiams iki bolševikų perversmo).

 

„Tikrosios krikščionybės“, kuri ilgainiui savęs nebesusikompromituos, nebuvo ir nebus. L. Tolstojus toli gražu ne pirmasis ir ne paskutinis pradėjęs jos ieškoti. Jei mums ką nors ir sako 2000 metų bergždžių paieškų, tai kad jau seniai laikas pradėti aiškintis kodėl krikščionybė neveiksminga ir kuo ją pakeisti. O judėjų tradicija, kaip tik priešingai, ir teoriškai, ir praktiškai yra įrodžiusi savo veiksmingumą.