Dažnai naudojame žodžius „kultūra“ ir „civilizacija“, tačiau ar iš tiesų konkrečiai žinome ką tie žodžiai reiškia? Pamėginsiu apibrėžti kaip aš juos suprantu, o tada galėtumėme padiskutuoti.

 

Abu šie žodžiai aiškiai priešpriešina žmogiškąjį elgesį esančiam gamtoje. Juk niekuomet nepasakysite, kad viena kregždė labiau civilizuota nei kita, o liūtas kultūringiau dauginasi nei begemotas. Gamtiškąjį elgesį apsprendžia instinktas, žmogiškąjį – kultūra ir civilizacija. Žinoma, tai nereiškia, kad gyvūnas negali pasielgti kultūringiau, o žmogus – gyvuliškai. Pavyzdžiui, šunį galime išmokyti kultūros jį dresiruodami. Jis iš tiesų taps kultūringesnis, tačiau tai bus įdiegtas, o ne natūralus elgesys. Na, o žmogaus gebėjimu elgtis gyvuliškai niekas ir taip neabejoja.

 

Gyvuliškas  elgesys pasižymi vienu svarbiausiu požymiu: jis niekuomet nėra savarankiškas. Gyvūnas tuo ir pasižymi, kad jis negali apsispręsti koks bus ir ką laikys esant teisinga. Jo elgesį neišvengiamai suformuoja aplinka. Psichologijoje tai vadinama imprintais (įspaudais smegenyse, jei norite). Taip, jis taip pat gali formuoti aplinką (pvz. vilkas išmokys kiškius „kas čia viršesnis“), tačiau joks gyvūnas negali formuoti pats savęs. Taigi gyvūnas yra pasmerktas likti nesąmoningu padaru. Jis negali tapti asmenybe.

 

Tuo tarpu kultūra ir civilizacija kyla iš gamtai priešingo prado. Gamtoje padaras yra suformuojamas aplinkos, o tada, išliekant šiems iš išorės įdiegtiems apribojimams, jis jau elgiasi kaip jam užsisuka. Žmogiškasis elgesys prasideda nuo to, kai asmuo pradeda kvestionuoti aplinką ir atsirinkinėti kas teisinga, o kas ne. Jei to nedaro, tai jo elgesys dar lieka gyvūniškos prigimties, ir apie tokį sakome, kad jis yra bandos dalis ir kad neturi smegenų. Naujai gimęs žmogus (pradėjęs kvestionuoti aplinką ir automatinius elgesio įpročius) greitai susiduria su dilema – gamtoje visi padarai nesąmoningai tiki, kad jei jie darys kaip jiems šauna į galvą, tai bus sotūs ir laimingi. Tuo tarpu iš tiesų sočiau ir laimingiau gyvena tie, kurie paiso moralės. Kas iš tiesų sočiau gyvena – žmonės (verti žmonių vardo) ar laukiniai gyvūnai? Netgi naminiai gyvūnai gyvena sočiau nei jų „kolegos“ gamtoje dėl to, kad paiso žmonių interesų, taigi tam tikra prasme yra moralesni.

 

Moralė – gamtos logikai prieštaraujančios elgesio normos. Nevok, nežudyk, nesvetimauk ir t.t. – visa tai gamtai svetimi draudimai. Tas pat ir su moraliais priesakais – gerbti tėvus, švęsti šventes, padėti artimui bėdoje – gamtoje tokių dalykų nėra. Yra tik iš išorės įdiegtas elgesys, kuris vienintelis riboja kas man šauna į galvą. Tad gamtos ir moralės priešprieša yra abejonių nekeliantis dalykas, kaip ir tai, kad moralė nėra gamtos, o antgamtinio prado dimensija.

 

Dabar jau greitai išsiaiškinsime su kultūra ir civilizacija. Nėra abejonės, kad abu šie reiškiniai kyla iš moralės, o moralė, kaip jau išsiaiškinome – antgamtinis pradas. Jei tas pradas antgamtinis, tai pagal apibrėžimą negalėjo gimti gamtos pasaulyje. Todėl visgi teks pripažinti, kad moralė buvo nuleista žmonėms iš aukščiau antgamtinės jėgos. O jei taip, tai praktiškai neturime kitų variantų kaip ji mus galėjo pasiekti, kaip tik sutikti, kad prieš 3300 metų ji iš tiesų buvo perduota Mozei ir žydų tautai 10 D-vo įsakymų pavidalu.

 

Tad kultūra – tai moralus žmogaus elgesys. Jis pradeda kurtis tikrovę eidamas prieš gamtos tvarką ir taip susikuria sau žmogišką būvį. Atsiranda santuoka, patogūs namai, sodai, poemos ir t.t.

 

Na, o civilizacija – tai moralės normų įtvirtinimas tam tikrove visuomenės grupėje.  Sakome, kad ten ir ten gyvena civilizuoti žmonės, nes jie paiso įstatymų, globoja vaikus, nedaro gamtinių reikalų visiems ant akių. Tačiau esmė čia ta, kad šie žmonės vadovaujasi vidiniu įsakymu -  taip elgiuosi todėl, kad tai yra teisinga ir kad taip privalo elgtis žmogus. Visai gali būti, kad kartais elgtis civilizuotai neapsimoka ir kad dėl gali nukentėti. Pavyzdžiui, jei visi stumdosi eilėje prie duonos, tai nesistumdydamas gali likti be jos. Tačiau netgi neatidus žvilgsnis į gamtos pasaulį mums leidžia suprasti, kad amoralus elgesys ničnieko nekuria ilguoju periodu, ir visa, ko siekiame ar pasiekiame  amoraliais būdais, pasmerkta sunykti.

 

Taigi kultūra yra asmenybės moralaus elgesio pasireiškimas, o civilizacija – moralės įdiegimas visuomenėje. Iš čia matysime, kur ir kaip šias sąvokas naudojame ne pagal paskirtį, o neretai netgi priešingai jų tikrajai reikšmei. Štai pavyzdžiui praeina Vilniuje homoseksualų paradas ir neša plakatą: „Gamtoje nėra bažnyčios!“. Aiškiai norima pasakyti, kad Bažnyčios propaguojamas draudimas santykiauti su ta pačia lytimi jiems kelia pasipiktinimą, ir kad visuomenė turėtų pripažinti, kad tenkinti tokį instinktą yra tinkama. Todėl tokį plakatą siūlyčiau vadinti anticivilizaciniu, o aktyvistams, kurie siūlo dorovės nuostatų mokytis iš gamtos, aš savo ruožtu pasiūlyčiau, kad jų vieta tvarte.

 

Žmogaus elgesys yra nežmogiškas, nekultūringas ir necivilizuotas kai jis nesidomi morale, nenori ieško Kūrėjo, nesistengia daugiau suvokti apie dvasinę tikrovę, vengia atlikti savo visuomenines pareigas. Tokiose visuomenėse įsigali gyvūniškas „mąstymas“: elgiuosi taip nes taip elgiasi dauguma, nedarau kas tinkama ir teisinga nes man norisi visai ko kita, kiekvieną moralų poelgį laikau sau nuostoliu. Manau, kad čia atpažįstame įsigalėjusius  faktinius daugumos įsitikinimus. Tas mums leidžia drąsiai mūsų visuomenę pavadinti amoralia, nekultūringa ir necivilizuota. Dėl to čia daug kas kuriama, tačiau nieko išliekamo nesukuriama.