Kai koks nors krikščionis prisiekinėja, kad jis šventai tiki, jog tik Atpirkėjo siųsta žinutė gali išgelbėti mūsų sielas, verta pasidomėti, ką gi ta žinia reiškia praktiškai. Išnaudodamas tai, kad pakankamai neblogai išmanau ir judaizmą, ir krikščionybę, nutariau

išnagrinėti, išgryninti ir vienoje vietoje pateikti kas buvo nauja Kristaus žinioje. Matote, krikščionys, pateikinėdami Jėzaus ir jo žinios svarbą, atlieka tam tikrus nesąžiningus veiksmus – jie, pavyzdžiui, paima keletą judėjiškų priesakų ir mums tvirtina, kad juos mums atnešęs Jėzus. Pavyzdžiui, jie tvirtina, kad Kristus atnešė priesaką „Mylėk savo artimą kaip patį save“. Tačiau tai netiesa, ir mums tai liudija paties Kristaus žodžiai. Kas norite tuo įsitikinti, atsiversite Mt 22:39. O iš tiesų tai talmudinė mintis, ir pirmas ją pasakė Hilelis (110 pr. Kr – 10 po Kr.)

 

Taigi tikriausiai visi nesunkiai sutarsime, kad jei dievo sūnus tik atkartojo tai, ką žydai jau ir iki tol žinojo, tai jo misijos svarba gana nedidelė. Žinoma, buvo ir naujovių. Kai kurios iš tų naujovių yra novatoriškos, t.y. įvedama kai kas naujo, ko iki tol judėjų dvasinėje sistemoje nebuvo, tačiau dauguma iš jų – tai prieštaravimai iki tol galiojusiems judėjų priesakams.

 

Nors Kristus dar savo veiklos pradžioje yra paskelbęs, kad neatšaukia nei vieno iš dvasinių įstatymų (Mt 5:17). Šie Toroje skelbiami kaip neatšaukiami jokiomis aplinkybėmis (žr. Pr 19:10, Iš 31:16, Pk 11:1, Pk 28:46, Pk 29:28, Psalmės 111:7-9, 2 Kar 17:37) ir iš pradžių Kristus tai gerbė. Tačiau visgi jo žinia kuo toliau, tuo labiau su jais prasilenkia ir neretai pradeda iš esmės prieštarauti. Kad pernelyg nevarginčiau jūsų ilga ir nuobodžia studija, nutariau apsiriboti tik vienos iš evangelijų – šv. Mato - analize. Tačiau ir ši bus pakankamai netrumpa.

 

Tarsi tinklelį ant teksto uždėjus pašalinau visa, kas šioje evangelijoje yra judaizmas, ir visa, kas nėra etiniai priesakai. Liko esmė – ką, anot Jėzaus, turime konkrečiai daryti, kad siela sulauktų išganymo. Gavosi toks priesakų (krikščioniškų micvų) rinkinys. Tai ir yra krikščionybės esmių esmė. Tai, į ką krikščionys, jei yra ar būtų 100 proc. nuoseklūs, deklaruoja kad šventai tiki.

 

Teisybės dėlei reikia pridurti, kad jei šią studiją tęstume ir nagrinėtume kitas evangelijas ar apaštalų literatūrą, vaizdas iš esmės nesikeistų. Pirmosios trys evangelijos – Mato, Morkaus ir Luko, yra gana panašios, o šv. Jono ir visa kita iki pat NT galo – dar labiau pasižymėtų panašiais, ne visai skaniai mums skambančiais priesakais.

 

Prieš mums leidžiantis į konkrečius skirtumus, išsiaiškinkime kokia judaizmo ir krikščionybės konflikto esmė. Ne dėl ko krikščionys pjaudavo judėjus, tačiau kuo šios pažiūrų sistemos iš esmės skiriasi. Manau, kad konflikto esmę geriausiai nusako Kristaus posakis Lk 6:41 „Matai kaimyno akyje krislą, tačiau nepastebi rasto savojoje“. Kristus priekaištauja, kad judėjai prisikūrė tiek įvairių normų ir įstatymų, kad per juos nebemato esmės. Geriausiai šis priekaištas atsispindi Mt 23 skyriuje „Vargas veidmainiams“. „...Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, - teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti! Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, bet praryjate kupranugarį“.

 

Judėjai atsakytų, kad jei nesudėsi visų taškų ant i, rezultatas bus anaiptol ne tas, kurio pageidavai. Yra tokia lietuviška patarlė: Gera pradžia – pusė darbo!  Žydai turi patarlę, kuri tvirtina priešingai: „Jei viską gerai padarai – pabaiga bus gera“. Įsivaizduokime, jei gaminame kokį nors patiekalą, tarkim, kiaušinienę. Vieno rezultato sulauksime jei padarysime tik darbo esmę – sumesim kiaušinius ir atliksime kažką panašaus į iškepimą. Visai kitas rezultatas, jei tą darbą atliksime kruopščiai, sužiūrėję visas smulkmenas. Žinoma, kad valgymo įspūdis, malonumas bus visai kitoks. Todėl judaizme sakoma, ir tai kertinė mintis, kad „D-vas slypi detalėse“. Kristus, žinoma, prieš tai sukilo.

 

Na, o dabar pereisime prie konkrečių krikščionybės inovacijų, kurios atsispindi vienoje – pirmojoje – evangelijoje. Kad būtų aiškiau, iš karto paaiškinsiu, kokią normą viena ar kita naujovė įvedė ir ką konkrečiai pakeitė judėjų įstatymų sistemoje.

 

Mt 5:31- 32, Mt 19:3-9 Atšaukia skyrybas. Iki Kristaus skyrybos leidžiamos kraštutiniais atvejais – jei sutuoktinius bendras gyvenimas žudo, ir nebėra galimybių to pakeisti. Tuomet rabis duoda sutikimą juos išskirti. Kristus pasakė: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. Nuo 19 amžiaus vidurio protestantų kraštuose pradedame sukilti prieš šią krikščionišką nuostatą.

 

Savo pirmajame viešame pasirodyme Kristus ragina atsisakyti pamatinių judėjiškų vertybių ir nebeginti garbės, orumo, nuosavybės ir laisvės. Apie tai skaitome garsiajame Mt 5 – Kalno pamoksle, kur Kristus ragina: sudavusiam per skruostą atsukti kitą, atėmusiam apsiaustą atiduoti ir paltą, jei kas paimtų į nelaisvę ir verstų nueiti mylią – nueiti su juo dvi. Visa tai – grubus judaizmo vertybių pažeidimas ir Įstatymo laužymas, nors tame pačiame Kalno pamoksle Kristus tikina, kad neatėjo atšaukti nei vieno judėjiško priesako (žr. Mt 5:17-19).

 

Kristus panaikina vieną svarbesnių judėjiškų priesakų – neliesti svetimo nuosavybės – žr. Mt 12: 1-2, o taip pat ir Mk 11:2 ir Mk 2:23. Šiuose epizoduose Jėzus leidžia savo mokiniams valgyti svetimus javus neatsiklausus šeimininko dėl to, kad šie alkani. Kitame epizode – liepia atvesti svetimą asilaitį (nemini, kad reikėtų atsiklausti), kad galėtų išpildyti biblinę pranašystę ir garbingai ant asilo įjoti į Jeruzalę. Vėliau, jau apaštalų darbuose, asmeninė nuosavybė krikščionių bendruomenėje naikinama visiškai (žr Apd 2:44), o Apd 4 pasakoja, kaip susigundžiusius pasilikti sau dalį nuosavybės ištinka staigi mirtis. Įvedę komunizmą apaštalų epochos krikščionys sugeba panaikinti nepriteklius savo bendruomenėje. Mt 19:20-24 epizodas (jaunuoliui liepia išsiparduoti ir sekti paskui Jėzų, jei jis nori būti tobulas) rodo, kad turtas yra kliūtis į dvasinį tobulumą. Žinoma, tas grubiai prieštarauja judėjiškai sampratai, kuri skelbia, kad turtas yra didesnis dvasinis išbandymas nei skurdas, o šį išbandymą išlaikęs žmogus galės su savo turtais atlikti daug gero.

 

Jėzus savavališkai išvarto prekyvietes sinagogoje (Mt 21:12). Ano meto judėjų visuomenėje būtų sureaguota panašiai kaip šiandien pas mus – tuoj pat būtų iškviesta policija ir surašytas protokolas už chuliganizmą. Jėzus negerbia svetimo nuosavybės, jis naikina svetimo nuosavybę savo mokymo demonstraciniais tikslais. 

 

Pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą (Mt 6:17). Kadangi nieko panašaus judaizme nesu girdėjęs, veikiausiai tai grynoji krikščionybės inovacija.

 

Nekaupti turtų, jais nesirūpinti (Mt 6:19, 6:25). Talmudas moko, kad žmogus turi būti kaip skruzdė, kuri apsirūpina save gerokai daugiau nei jai pačiai reikalinga. Tas, kuris turi daugiau, gali veiksmingiau atlikti labdaros prievolę. Šią judėjišką normą vėliau į krikščionybę įdiegė protestantai, pvz. metodistas John Wesley.

 

Neplanuoti rytojaus (Mt 6:34). Kristus sako: „Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“. Judaizmas tvirtina, kad tas, kuris 3 dienas pragyvena be tikslo, yra blogas žmogus.

 

Nebereikia palaidoti artimųjų, jei jie netinkamai gyveno (Mt 8:22). Judaizme labai iškeliama prievolė gerbti savo tėvus, rūpintis jais ir savo artimaisiais. Suprantama, būtinai juos ir palaidoti – jokių išimčių. Jei artimieji išklysta iš doros kelio, vaikai vis tiek turi rodyti visą pagarbą viešai ir dalį pagarbos privačiai. Šeimyninių vaidų iš paskutiniųjų vengti. Tuo tarpu Mt 10:34 randame krikščionišką priesaką dėl tikėjimo kivirčytis su namiškiais: „Nemanykite, kad aš (Kristus – AG) atėjęs nešti žemei ramybės. Atėjau nešti ne ramybės, bet kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną, marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais“.  

 

Vien tikėjimas, o ne atgaila atleidžia nuodėmes (Mt 9:2-4). Judėjai atgailą supranta taip: turi gauti artimojo atleidimą, ir turi pakankamai pasikeisti, kad tokio elgesio nebekartotum. Jei nustoji taip elgtis, tai pamoką išmokai, tapai kitokiu žmogumi, ir nebėra reikalo tau priminti senas nuodėmes. Tuo tarpu šiame epizode Jėzus sugeba išgydyti žmogų dėl to, kad jo tikėjimas buvo pakankamai stiprus, ir dėl to Tėvas jam sutiko atleisti nuodėmes.

 

Kai žydų tarpe lankosi Mesijas, laikinai atšaukiamas pasninkavimo priesakas (Mt 9:14). Kristus leidžia savo mokiniams nesilaikyti pasninko, nes jų gretose yra Mesijas, o tokia šventė ne kasdien pasitaiko. Šio straipsnio antrame paragrafe esu minėjęs nuorodas Toroje, kurios neleidžia atšaukti ar laikinai pristabdyti nei vienos iš micvų (priesakų) veikimo. Anot galiojančio judėjų įstatymo, kurį Kristus teoriškai pripažįsta, šis micvos suspendavimas yra neteisėtas.

 

Jei kas nors priima nesvetingai, tai išeinant iš to miesto nusikratyti nuo kojų dulkes (Mt 10:16). Čia įvedamas naujas priesakas, jis, mano žiniomis, neprieštarauja jokiai judėjiškai nuostatai.

 

Nesiruošti gynybos prieš teismą (Mt 10:19). Apaštalams liepiama: „Kai jus įskųs, nesirūpinkite, kaip ar apie ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota ką turėsite sakyti“. Judėjams prisakyta ginti savo teisumą teismuose ir kruopščiai pasirengti savo gynybą, nes teisingumas privalo paimti viršų. Akivaizdu, kad ir pats Jėzus rimtai savęs negynė kai buvo teisiamas – šis atsisakymas bendradarbiauti su teisėsauga atskleidė jo dievišką prigimtį ir pasiuntė galingą žinią visiems krikščionims. (Beje, gal dėl to ir mes taip putojame prieš teisėsaugą, nes turime priesaką su ja nebendradarbiauti). Kaip pamename iš Mt 5, Kristus mus ragina nevertinti laisvės, nuosavybės ir neginti savo garbės.

 

Piktžodžiavimas prieš D-vą nuo šiol nebegali būti atleidžiamas (Mt 12:31). Judaizme, kaip jau minėjau, reikia atlikti atgailą – pasikeisti taip, kad daugiau niekuomet savo nuodėmės nebekartotum. Kristus tvirtina, kad jei piktžodžiavai prieš D-vą, esi pasmerktas negrįžtamai (Ar tai nėra pagrindas steigti Inkviziciją, kuri apsaugotų nelaiminguosius nuo šios veikos?). Panašus epizodas sutinkamas ir Mt 18:6, kur Kristus sako: „Jei kas papiktintų vieną iš tų mažutėlių, kurie į Mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“. Kaip matote, tikintieji čia įgauna Dievo statusą. Kaip žinome, vėliau, viduramžiais, į šiuos Kristaus žodžius buvo pažvelgta visiškai rimtai.

 

Atšaukiamas priesakas prieš valgį nusiplauti rankas (Mt 15:2). Kristus naikina beprasmišką, ritualinį judėjų paprotį prieš valgant nusimazgoti rankas. Jis veidmainiams fariziejams aiškina, kad žmogų suteršia dvasinė veikla (pvz. apkalbos), o nešvarios rankos žmogaus niekaip nesuteršia (žr. Mt 15:20). Vėliau, jau protestantų laikais, krikščionys ėmė periminėti žydiškus kūno švaros priesakus, o 20 amžiaus pradžioje JAV eretikai pradėjo niekinti tikinčiuosius aiškindami, kad šie per savo kūno nešvarą tampa visokiais marų židiniais.

 

Leidžiama atskleisti kada ateis Mesijo karalystė (Mt 16:28, Mt 24:34). Čia veikiausiai yra prieštaravimas judėjiškai normai, kuri tvirtina, kad Mesijo atėjimo data yra griežtai įslaptinta, o tas, kuriam ši paslaptis žinoma, nieku gyvu negali ja dalintis su kitais. Dievo Sūnus paskelbia, kada Jis sugrįš ir kada įsiviešpataus žemėje Kristaus karalystė – galutinė teisiųjų pergalė prieš blogį. Mt 16:28 tvirtina, kad ši karalystė ateis dar kai kuriems apaštalams esant gyviems. O Mt 24:34 sako, kad tai įvyks dar Kristaus amžininkų kartoje. Vadinasi, Kristaus karalystė būtinai turi ateiti dar 1 amžiuje, veikiausiai iki 80-ųjų mūsų eros metų. Anot judėjų įstatymo, Kristus neturėjo teisės atskleisti šios paslapties. Manau, kad šio draudimo prasmė – negąsdinti žmonių apokaliptiniais perspėjimais, nes judaizmas draudžia be rimtos priežasties kelti sau ir kitiems dvasines kančias.

 

Atsiranda laisvumas mokant mokesčius (Mt 17:24). Nuo šiol mokesčius turi mokėti ne dėl to, kad tai šventa kiekvieno piliečio pareiga, o dėl to, kad nuramintum niekingus mokesčių rinkėjus.

 

Vaikai skelbiami dvasingesniais už suaugusius (Mt 18:2). Tai tapo šiuolaikinio vaikų auklėjimo dogma – jiems viską leisti, o dėl visų jų bėdų amžinai kalti „užkietėję“ suaugusieji. Mozė yra prisakęs žydams savo vaikus auklėti griežtai - ir ne bet  kur, o prieš pat gaunat 10 D-vo įsakymų.

 

Atleisti savo skriaudimui nustatytą kartų skaičių (Mt 18:22). Judaizme atleisti reikia tuomet, kai žmogus tinkamai atlieka atgailą (pamenate, pasikeičia iš vidaus, kad nebekartotų senų prasižengimų). Čia prisakoma atleisti skriaudikui septyniasdešimt kartų po septynis kartus (iš viso 490), kol nuskriaustasis įgyja teisę toliau nebeatleisti. Tiesa, kitame NT leidime radau, kad atleisti dera tik 77 kartus. Taigi klausimas, kiek kartų turite prakentėti, kai piktybiškai pažeidinėjamos jūsų teisės, kol kas yra mokslinių ginčų objektas.

 

Atpildas už gerumą priklauso ne tiesiogiai nuo to, kaip žmogus elgėsi, o nuo Dievo įgeidžių. Apie tai pasakoja viskas šv. Mato evangelijos 20 skyrius. Čia pateikiama istorija, kur dalis darbininkų pluša visą dieną ir pabaigoje gauna po denarą. O kita dalis nedirbo, tačiau vis tiek gavo po denarą. Kai pirmieji ne juokais pasipiktino, jiems šeimininkas atšovė, kad jie gavo tai, kas su jais buvo suderėta – o kaip šeimininkas elgiasi su kitais žmonėmis yra ne jų reikalas.

 

Tiesa, šiam epizodui Matas prieštarauja Mt 24:46 ir 25:21. Tačiau manau, kad šį prieštaravimą galėsime suderinti, jei paklausysime šv. Jono, kuris savo evangelijoje nuolatos kartoja vieną ir tą pačią mintį, kad bus išganyti ne tie, kurie ką tai daro, o tie, kurie į ką reikia tiki. Jei tikėjimą į Jėzų pavadintume taip pat darbu, tuomet šis prieštaravimas gražiai išsilygina.

 

Jūsų vyriausiasis vadas turi būti vergas (Mt 20:26). Judaizmo požiūriu tai šokiruojantis pareiškimas. Vergas – tas, kuris nieko neišmano, todėl nesugeba tvarkytis savarankiškai ir privalo savo paties labui klausyti kito žmogaus. Todėl kartais ir didieji pranašai buvo vadinami Viešpaties vergais, taip norint akcentuoti kompetencijos tarp žmonių ir D-vo prarają. Tuo tarpu tautai turi vadovauti TARNAS – tas, kuris daug išmano, ir kuris savo savarankišku apsisprendimu imasi aukoti savo gyvenimą kam nors svarbesniam nei jis pats. Tuo tarpu Jėzus šiame epizode sako: „Jei kas norėtų būti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, o kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų – tebūnie jūsų vergas“.

 

Tikėjimas leis jums atlikinėti stebuklus. Visa, ko tikėdami melsite – gausite (Mt 21:21-22). Neturėtume stebėtis, kad tiek daug žmonių, vietoj to, kad dirbtų, meldžia beldžia, kaip dainuojame šioje „Anties“ dainoje. Mozės įstatymas šitai propaguojantį liepia užmėtyti akmenimis (kaip ir už kiekvieną propaguojamą nuostatą, jei ji prieštarauja Mozės sandorai). Vietoj to judaizmas tvirtina, kad visokios palaimos šaltinis – gerbti Dievo paliepimus, t.y. laikytis amžinųjų Mozės įstatymo priesakų (ir valstybės įstatymų).

 

Jėzus paskelbia, kad sandora su žydais – sąlyginė (jei duos vaisių) (Mt 21:43). Tai grubiausias Toros pažeidimas, nes ten nuolatos kartojama, kad Dievo sandora su savo Išrinktąja tauta – amžina ir neatšaukiama. Jei žydai nepaisys Sandoros, juos ištiks baisiausios nelaimės (išvardintos Pk 28 sk., tačiau sekančiame skyriuje yra išsamiai kalbama, kaip tos bausmės pasibaigs, žydai grįš prie priesakų, o Dievo pyktis pavirs maloningumu). Tora neleidžia jokios galimybės, kad Sandora būtų panaikinta ar atšaukta. Tas, kuris tiki į Penkiaknygę (Torą), negali vadovautis šia Kristaus nuostata, ir atvirkščiai. Vėlgi, tai skelbiančiam judėjų Įstatymas numato mirtį užmėtant akmenimis.

 

Nė vieno iš savųjų nevadinkite „tėve“, „rabi“ ar „mokytoju“, vadinkite vienas kitą „broliais“. (Mt 23:8-10). Judaizme pabrėžiama, kad turi nuolat mokytis, ir turi mokytis iš labiau už tave išmanančių. Todėl ypatingą pagarbą priklauso rodyti savo rabiui (o šis žodis ir reiškia „mokytojas“).  Taip pat, kaip matome iš šio epizodo, Kristaus paliepimas, kad popiežius jokiu būdu nebūtų vadinamas „Šventuoju tėvu“, o tik „broliu“.

 

Kai pamatysite pranašo Danieliaus pabaisą, stovinčią šventoje vietoje – bėkite į kalnus (Mt 24:15). Su šia pabaisa studijuodamas judaizmą nesusidūriau, todėl nepasakysiu, kaip turės pasielgti judėjas.  

 

Eucharistijos priesakas (Mt 26:26). Turime valgyti simbolinį Kristaus kūną ir gerti simbolinį jo kraują. Krikščionis šį priesaką pildo valgydamas paplotėlį, gerdamas vyną ir tikėdamas, kad iš tiesų valgo Kristaus kūną ir kraują. Panašios micvos judaizme nėra.

 

Eiti ir padaryti Jėzaus mokiniais visų tautų žmones (Mt 28:19). Prisikėlęs Jėzus dar trumpam aplanko savo mokinius ir paskelbia, kad jo nuostata, kad savo tikėjimą jis skleis tik tarp žydų, netenka galios. Jis liepia jiems visiems eiti į visas tautas ir visus žmones krikštyti vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

 

Jei žydai nepriima šios evangelijos, jos dovana pereina kitiems (Mt 22:9). Jūs matėte, kokią išganingą žinią atnešė Jėzus. Deja, žydų širdys pasirodė užkietėjusios, o Jėzus žinojo, kad taip bus. Tam skiriamas visas Mato 22 skyrius, kuris pranašauja, jie šios maloningosios išganymo dovanos nepriims. O jei nepriims, tai, kaip nuolat kartojama Jono evangelijoje, jiems teks amžinai tentėti pragaro gelmėse, „kur bus skausmas ir dantų griežimas“. Tačiau pagonys išsigelbės. Kaip savo darbų aprašymą baigia apaštalai: „Todėl žinokite: šis Dievo išsigelbėjimas (t.y. pradės vadovautis tuo, ką čia skaitėte – AG) yra pasiųstas pagonių tautoms, ir jos jį priims“. Visos tautos anksčiau ar vėliau priims maloningąją Kristaus žinią (Rom 11:25).  O patys paskutiniai, kai apsikrikštys visos kitos tautos – ir kietaširdžiai žydai (ten pat). Tik prašau nepamirškite, kad visa tai turės atsitikti vėliausiai iki antrojo mūsų eros amžiaus pradžios, nes Kristaus sugrįžimas, kaip Jis sakė, jau visai čia pat.

 

Dabar Jūs žinote, kokia konkrečiai yra Kristaus „geroji naujiena“ ir ką konkrečiai turite daryti, jei norite juo sekti. O pabaigti šią analizę norėčiau tokia išvada: mūsų gyvenimas yra koks yra dėl to, kad ant mūsų altoriaus yra susirangiusi totalitarizmo gyvatė".