Jei krikščionys, kaip jie teigia, turi pranašumą dėl to, kad vadovaujasi Naująja evangelija, tuomet būtų logiška, kad jie, lyginant su žydais, turėtų nepaneigiamai pirmauti. Jei ne žemiškuose, tai bent dvasiniuose dalykuose. Nors, jei tikėsime Kristaus žodžiais, jo evangelija turėtų teikti ir žemišką pranašumą. Evangelijoje pagal Morkų 10: 29-30 Jėzus kalba: „Iš tiesų sakau jums, kad nėra nei vieno, kuris paliktų namus ar brolius ar seseris, ar tėvą, žmoną ir vaikus, ar laukus dėl Manęs ir Evangelijos, kuris jau dabar nesusilauktų šimteriopai namų, brolių, motinos, laukų su persekinėjimais, o būsimame amžiuje – amžinojo gyvenimo“.

 

Tačiau puikai visi žinome, kad yra ne taip. Žydai turi dvasinį pranašumą – tarp jų yra mažiau nusikaltėlių, alkoholikų, skyrybų, narkomanų, t.t. Jie, bendrai paėmus, neabejotinai turi ir pasaulietinį pranašumą – yra turtingesni, daugiau pasiekę ir labiau pripažinti. Vien jau svarbių mokslinių išradimų jie yra atlikę apie trečdalį, nors sudaro vos 0,3 proc. pasaulio gyventojų.

 

Tad tikrovė – galutinis bet kokios teorijos testas – yra aiškiai žydų pusėje. Krikščionys mėgina gelbėti savo tikėjimą žydus vaizduodami kaip siurbėles, kurie viso to pasiekė svetimų kančių sąskaita. Tačiau mes Lietuvoje geriau nei kas kitas galėjome įsitikinti, kad sumažėjus žydų skaičiui krikščionių nelaimių skaičius nesumažėja. Priešingai – beveik nelikus žydų stebime staigų moralės ir civilizacijos nuosmukį, kuris taip ir nesibaigia.

 

Tad kodėl žydai amžinai pirmauja prieš krikščionis? Priežasčių yra daug, paimsiu tik vieną svarbiausią. Jos mums bus su kaupu atsakyti į šį klausimą.

 

Krikščionybė propaguoja, kad išgelbėtas bus tas, kuris tiki. Ne tiek svarbu ką darai, svarbu į ką tiki. Pavyzdžiui, Kristus prieš mirtį atleido visas nuodėmes kartu su juo nukryžiuotam galvažudžiui  vien dėl to, kad šis tikėjo, jog jis yra Viešpats (Lk 23:42). Tokiu principu, pavyzdžiui, kardinolas A.J.Bačkis atleido visas nuodėmes įžymiam banditui Gaidjurgiui, nes šis pasikrikštijo. Ir taip toliau. NT rasime nemažai vietų, kur sakoma, kad tikėjimas saugo nuo bėdų šiame ir kitame pasaulyje, garantuoja žmogui vietą danguje. Tad gali daryti ką nori, svarbiausia, kad teisingai tikėtum. Tai nedviprasmiškai pasakė pats Jėzus (Jn 11:25): „Aš esu prisikėlimas ir gyvybė, kas į mane tiki, tas bus gyvas. O gyvasis, kuris į Mane tiki, niekuomet nenumirs“.

 

Tad krikščioniška išganymo versija aiški. O dabar pažiūrėkime, kaip toks modelis veikia praktiškai. Manau, kiekvienas ir ne po kartą esame sutikę žmonių, kurie užsispyrę laikosi absurdiškų įsitikinimų. Paimsiu tipinius pavyzdžius. Alkoholikas tvirtina, kad jis geria nedaug, kad alkoholis jam reikšmingos žalos nedaro. Pasyvus gyventojas laukia, kol valdžia aptvarkys jam gyvenimą, nors kol kas visi požymiai rodo, kad veikiau bus priešingai. Mergina, aklai įsimylėjusi į kokį nors nenaudėlį, nieko nenori girdėti ką jai nori pasakyti draugai ir prisiekinėja, kad ji per savo meilę jį ištobulins. Bobutė atiduoda savo santaupas telefoniniam aferistui, kuris jai paskambino vidury nakties ir aiškina, kad turi išgelbėti jo anūką (kurio, kaip ji vėliau susigaudo, ji net neturi). Prasilošęs lošėjas branda į skolas, nes yra tvirtai įtikėjęs, kad tuoj atsigriebs.

 

Kas visus tuos įsitikinimus vienija? – Aklas tikėjimas. Tikėjimas, neparemtas žinojimu, bet karšta viltimi. Šios vilties tikėtojas laikosi kaip šuo kaulo ir karštai viliasi, kad akla viltis jį išganys. Tikėjimas, verčiantis ignoruoti tikrovės faktus. Todėl jį galime pavadinti šizofrenijos forma, kai iliuzijos tampa pagrindu sprendimams, o faktai ignoruojami. Skirtumas tik tas, kad tam tikras šizofrenavimas niekuomet Jus į beprotnamį nenuves, nes jis būdingas daugumai žmonių ir yra visuotinai vertinamas. Pavyzdžiui, jei viešai pareikšite, kad pakeisti savo įsitikinimus yra sunku, veikiausiai nesukelsite aplinkiniams įtarimų, nors, objektyviai vertinant, tokį asmenį reikėtų iškart vežti į artimiausią psichiatrinę.

 

Tad mes galime išsigryninti, koks mąstymo modelis žlugdo žmogaus ateitį. Jis yra persiėmęs aklais įsitikinimais, už kurių tik karštas troškimas kad taip, kaip tikiu, ir būtų. Šis troškimas verčia asmenį ignoruoti visa, ką jis mato aplinkui, ką jam sako aplinkiniai, nes tai sugriautų jo aklą viltį. Viltis jam brangesnė už tikrovę, todėl visi, kurie jį nori paprotinti, tampa jo priešais.

 

Krikščionybė skelbia, kad tikintys yra aukščiausias lygis. Kaip matome, panašiai mąsto kiekvienas aklas tikėtojas.

 

Taigi galime daryti išvadą – krikščionybė paėmė ateitį žlugdantį mąstymo būdą ir paskelbė jį šventu.

 

O kaip pas žydus? Tikrovė aukščiau bet kokio tikėjimo. Šie sako, kad žmogaus dvasinė pareiga – pažinti tikrovę tokią, kokia ji yra. Jei krikščionybėje mirtina nuodėmė yra netikėjimas, tai judaizme – nežinojimas. Gyvenimas klaidoje, jos neištaisymas baisiausiai paniekina žmogiškąją prigimtį, kuri mums leidžia klaidas ištaisyti ir gyventi šviesiau.  Tai tarsi vairavimas su užtrauktu stabdžiu. Todėl kiekvienas asmuo privalo dieną ir naktį studijuoti ir gilinti žinojimą: „Šio Įstatymo knygos te neatitolsta nuo tavo burnos, apsvarstydamas dieną ir naktį daryti tai, kas šioje knygoje parašyta“ (Jošua 1:8). Žydai dvasinę tikrovę supranta ne kaip kažką, ką galima prisijaukinti karštu tikėjimu, o kaip nepajudinamus dėsnius, prie kurių galima tik prisitaikyti. Panašiai kaip fizikos dėsnius – geriau jau juos pažinti ir nesišakoti, nes iš to būtų tik bėdų.

 

Kaip mūsų tikėtojai nuvertina sveikesnio proto žmones, kurie nori paprotinti aklą tikėtoją, tą patį daro ir NT. Tuos pavadina fariziejais, vadina juos senu raugu, smerkia juos už jų norą žinoti. 1 Kor 8:1 skelbia rūstų nuosprendį žinojimui:  Žinių turėjimas išpučia. O meilė ugdo“. Vadinasi, turime mylėti nieko nežinodami. Tą ir daro kiekvienas, kurį akla viltis veda į žlugimą. Tad tikėjimas be žinojimo – mirtinas derinys.

 

Tuo tarpu žydai nuo pirmų dienų mokomi, kad užvis svarbiausia žmogui yra išmintis. Ji brangiau bet kokių turtų. Karaliaus Saliamono patarlėse daug kalbama apie lemiamą išminties svarbą. Tai reziumuoti galėtų Pat. 4:5 – 7: „Imkis išminties, imkis proto, neužmiršk ką tau sakau ir neapsileisk. Neapleisk jos ir ji išlaikys tave, mylėk ją ir ji saugos tave. Nes pradžia išminties yra jos klausyti ir mylėti protą labiau už visą kitą turtą“.

 

Tuo tarpu krikščionis, susidūręs su išminimi, bus linkęs moti ranka ir aiškinti, kad tai nesąmonė. Išmintis jam niekinga, o karšta viltis – aukščiausia išminties forma. Susiduriame su groteskišku psichikos reiškiniu - įsijautęs tikėtojas visa kaip trokšta nesužinoti. Tad Naujasis testamentas moko beprotystės - kaip save susižlugdyti. Ar verta stebėtis, kad žydai amžinai turi visokeriopą pranašumą?

 

Mes gyvename informaciniame amžiuje, kur gerai gyvena tie, kurie daugiau išmano. Todėl svarbiausiu religiniu priesaku mums dabar turi tapti „Žinoti!“ Ypač tose srityse, kur mums šiuo metu ne ypač sekasi.