Kartais vienas kitas neapsikentęs skaitytojas paklausia manęs kodėl taip dažnai kritikuoju krikščionybę. Ar tai ne manija? Ar labiau kritikuotinų dalykų nėra?

 

Jei jau atsakyti paprastai, tai dėl to, kad manau, jog krikščionybės nesame perpratę ir kad tai mums griauna ateitį. Mes, kaip visuomet, liekame prie suskilusios geldos.

 

Kaip tai nutinka? Visų pirma, išsiaiškinkime kokia krikščioniškojo mokymo esmė. Štai seimo narė Aurelija Stancikienė cituoja Ilja Laursą: „Didžiausia Lietuvos bėda ta, kad čia nesilaikoma bendrų visiems taisyklių“. Lietuvoje, galima sakyti, įstatymai sau, gyvenimas sau. Nuo mažiausio iki didžiausio į įstatymus žvelgia „tolerantiškai“. Mažiausieji stengiasi nusukti nemokėdami už parsisiųstą įrašą ar automobilio aikštelės vietą, o viršūnėje ir apskritai sukurta rafinuota nebaudžiamumo sistema, kurios veikimą užtikrina generalinė prokuratūra. Lietuvoje jokios bylos su politiniu atspalviu netiriamos, o V.Gailius ir V.Giržadas, kai tik pamėgino kapstytis po LiCS rėmėjais, buvo staigiai pašalinti.

 

Atrodytų, prie ko čia krikščionybė? O dabar įsivaizduokite, kad Kristaus atneštą dvasinį principą – tikėjimas aukščiau Įstatymo - perkeliame į pasaulietinę įstatymų bazę. Virš visų šalies įstatymų (Konstitucijos, įstatymų, poįstatyminių aktų ir t.t.) pakabinsime viską užgožiantį principą – svarbiausia, kad būtum doras. Mūsų naujasis pranašas skelbia: kadangi šalies įstatymų ir taip nepaisome, dėl ko mūsų demokratija tinkamai neveikia, tai Jis sutiko už mus numirti, ir nuo šiol gyvenimas taps paprastesnis – nebereikia skrupulingai laikytis įstatymo raidės, svarbiausia, kad širdyje vyrautų doras ketinimas. Jei visa darysi norėdamas tik gero, tuomet viskas eisis puikiai.

 

Iš tiesų tokia ir buvo krikščioniškosios naujovės žydų dvasinėje sistemoje esmė. Iki tol egzistavo aiški dvasinių įstatymų sistema – Tora (Konstitucija), Raštai (valstybės įstatymai) ir Talmudas (poįstatyminiai aktai) - taip vadinamas Mozės įstatymas. Visa, ko reikia, kad kiekvienoje situacijoje būtų galima aiškiai susigaudyti kas leistina o kas ne.

 

Sakysite, kad krikščionybė paliko 10 D-vo įstatymų. Pirma, krikščioniškose evangelijose to nerasite. Ten nuolatos kartojama viena ir ta pati mintis, kad nuo šiol išganymą gaus tik tie, kurie šventai tiki, kad Jėzus yra Viešpats. Tai esminė Naujojo testamento mintis, todėl ją nebūtina kruopščiai įrodinėti. Tiesiog esmę gražiai susumuoja viena epizodas, kai pirmą kartą su krikščionybe susidūręs žmogus Apd 16:30 prašo apaštalų paaiškinti  ką jam reikėtų daryti, kad jo siela būtų išgelbėta. Apaštalas lakoniškai atsako: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“. Kaip matote, jokios kalbos apie tai, kad dar ir reikėtų privengti tam tikrų veiksmų. Dar daugiau - yra nurodoma, kad laikytis įstatymų - niekur nevedantis kelias. 2009 m. Šventojo rašto leidime, kurį palaimino Lietuvos vyskupų konferencija, įvade prieš Laišką romiečiams randame tokį komentarą: "Krikščionis privalo atsispirti bet kokiam spaudimui priimti išganymo per Įstatymo darbus sampratą". Taigi esame religiškai užprogramuoti šnairiai žiūrėti į įstatymus ir jų vykdymą. Mums tai nešventa ir netyra.

 

Kas nutinka po to, kai dvasinėje erdvėje įtvirtinamas tikėjimo pirmenybės principas? Grįžkime prie įstatymų bazės analogo ir tuojau pamatysime. Tikriausiai nereikia ir sakyti, kad jei Įstatymų įstatymas reikalautų, kad tyras ketinimas svarbiau visokių įstatymų, labai greitai valdžioje kitokių ir neliktų. Nuo aukščiausio iki žemiausio visur rastume tik angelišką dorybę, o visi, kurie su jais nesutinka, taptų pragaro šmėklomis. Prasidėtų žūtbūtinė kova už lemiamą gėrio pergalę, kurios nevaržytų jokie skrupulai. Visos kovos įgytų apokaliptinės reikšmės, todėl priemonių niekas nesirinktų.

 

Šioje sistemoje neribotą valdžią įgytų tas, kuris turi teisę nuspręsti kuris doras, o kuris ne. Jei tikėjimo viršenybės sistema veiktų nepriekaištingai, tuomet tokia teisė suteiktų absoliučią valdžią. O tuomet galime suprasti, kodėl atėjus krikščionybei tokie dažni tapo religiniai karai – nes laimėtojas įgauna teisę vadovauti bet kokiai valdžiai!!

 

Tad dabar, manau, jau galime ir matyti kaip krikščioniškas mąstymas sužlugdo mūsų oraus gyvenimo viltis. Kad būtų suprantamiau, pasitelksiu pedofilijos istoriją – ši yra lakmuso popierėlis tam, kuo kvėpuoja Lietuva. Pažvelgus į teisėsaugos veiksmus aiškiai matyti noras iškelti savo tikėjimą virš įstatymų. Pažeidimų ten pridaryta daugiau nei 200, o kai juos reikia ištirti, apsiribojama tik lakoniškais pareiškimais, kad visi pareigūnų veiksmai  nepriekaištingai  atitiko įstatymus.

 

Teisėsaugos mąstymas – tai paveldėtas komunistinis mąstymas, o šis, tikėsite ar ne, taip pat gerbia tikėjimo viršenybės principą. Pavyzdžiui, N.Chruščiovas jam neįtikusius piliečius griežtai pasmerkdavo rezoliucija kad ir su tokiu užrašu: „15 metų išgamai!”; tuo tarpu sovietinis įstatymas už tokią veiką būdavo numatęs daugiausia 10. Kaip manote, kokią bausmę „išgamai“ paskirdavo prokuroras?

 

O kol Lietuvos sistemą vis dar valdo senas komunistinis principas „Aš viršininkas – tu kvailys; tu viršininkas – aš kvailys!“, prieš piktnaudžiavimą įstatymais sukilę piliečiai kelia sau virš galvų Jėzaus paveikslą – į priekį mus veda šventas tikėjimas! Tad ir valdžia dalinai teisi, kad minia nori vykdyti SAVO teisingumą. Tiesiog krikščioniškoje pasaulėžiūros sistemoje kitoks teisingumas ir negalimas, tik savas.

 

Tas ir vyksta - tiek šioje istorijoje, tiek ir apskritai per Lietuvos istoriją. Visi čia stengiasi savo tvirtu tikėjimu pasiekti pakankamą šventumo lygį, kad jam nebegaliotų įstatymaiTa dalimi, kuria abi pusės vadovausis krikščionišku principu – už įstatymo laikymąsi ir tiesą svarbiau kad būtume paprasčiausiai dori – turime taikiai neišsprendžiamą konfliktą. Jei nugalėtų sukilėliai, tas ničnieko nepakeistų, nes, atsisėdę valdžion, jie tiek pat ar net daugiau piktnaudžiautų kaip ir nuverstieji.

 

Vadinasi, nėra kitos išeities kaip tik grąžinti į deramą vietą Jo Didenybę Įstatymą, o visus, kurie savo teisumą ir dorybę laiko pretekstu pažeidinėti įstatymus, laikyti visuomenės priešais.

 

Krikščionybė pamynė dvasinę tikrovę. kurią atspindi Įstatymas ir įpūtė apgaulingą viltį, kad jų paisyti nereikia. Taip J.Kristus iš esmės grąžina mus į padėtį iki Mozės, kur, atidžiai skaitydami Bibliją, taip pat randame didelę tikėjimo Viešpačiu svarbą, nes jei nėra Įstatymo, tuomet lemiamą reikšmę įgyja intencija (pavyzdžiui, Mozė dar Egipte nužudo vieną žydo skriaudiką, tačiau nėra smerkiamas, nes tai padarė iš geranoriškų paskatų).

 

Todėl krikščionybė kaip dvasinė revoliucija buvo ne žingsnis pirmyn, o atgal. Kristus atleido mus nuo prievolės paisyti D-vo sukurtos tikrovės, kuri pasireiškia dvasiniais įstatymais. O Mozės įstatymas, anot Toros, yra amžinas ir jokiomis aplinkybėmis neatšaukiamas (žr Pr 17:9 -10, Iš 31:16, Pk 11:1, Pk 28:46, Pk 29:28 ir t.t.) . Todėl krikščionybės pradžioje pridaryta gausybė nusikaltimų, sužlugdyta Romos imperija, kol galiausiai buvo susigriebta, kad ST yra tam tikrų moralės nuostatų, kurie išvaduotų krikščionis nuo visiško chaoso dvasinėje erdvėje. Nuo tada Katalikų Bažnyčia skelbia, kad reikia ne tik šventai tikėti, bet ir laikytis 10 Dievo įsakymų. Tačiau tai vėlesnis bažnytinis, o ne evangelinis mokymas.

 

Visgi krikščionio santykis su įstatymais, ypač katalikų ir provoslavų erdvėje, taip ir liko svetimas. Krikščionis ryžtingai atsisako pasidomėti dvasinės tikrovės dėsniais ir būdais kaip jų paisyti. Jis anaiptol nenori atsisakyti savo privilegijos D-vo tikrovės nepaisyti. Eilinį kartą gavęs į kailį dėl to, kad mėgina sukilti prieš pasaulio tvarką, jis susigūžęs prašo Kristaus suteikti jam jėgų pamėginti pasipriešinti dar kartą.

 

Protestantiškuose kraštuose tikėjimo įkarštis buvo apmaldytas. Ten jie pagarbą šalies įstatymams vis dėlto įdiegė. Tiesa, krikščionybėje teigiama, kad valdžia visada viską daro tik tinkamai (žr. laišką Romiečiams 13 sk.), todėl dera nuolankiai vykdyti visus jos parėdymus. Visgi protestantai nepaiso apaštalo Pauliaus priesako niekuomet prieš valdžią neprotestuoti. Todėl ten tapo įmanoma demokratija. Tačiau protestantiškoji revoliucija buvo dalinė – liko nemažai sričių, kur ir toliau buvo mėginama vadovautis krikščionišku receptu.

 

Tad tikriausiai dabar pamatėte kur gedimas. Tai, kalbant kompiuteriniais terminais, rimtas gedimas pamatinėje programoje, dėl ko visa kita, kol to neištaisysime, tinkamai neveikia ir neveiks. Mums reikia pripažinti, kad būti doru žmogumi – tai visų pirma paisyti D-vo įstatymų. Kad jų galėtume paisyti, pirmiausia privalome su jais susipažinti. O ar galime įstatymų išmokti iš tų, kurie skatino ir tebeskatina prieš juos sukilti? 

 

Tad mano išvada būtų tokia - krikščionybė, nepaisant mažėjančio jos palaikymo, tebelieka pagrindinis pasaulėžiūros formuotojas mūsų visuomenėje. Tiesa, dabar tikėjimo grožis dažnai pateikiamas pasaulietinėmis formomis - išganymą per tikėjimą mums perša meluojančios reklamos, šalies vadovai per pagrindines šventes mums linki ne bet ko kito, o tikėjimo valstybės ateitimi (kurį jau sekančią dieną begėdiškai griauna savo veiksmais), šventu tikėjimu, o ne pagarba dvasinei tikrovei paremtos komunizmo ir nacizmo doktrinos, o to neišvengia ir šiuolaikinės, nuosaikiosios jų formos - socialdemokratija ir nacionalizmas.  Tad kol tikėjimas įstatymų sąskaita išlieka pamatinis mūsų pasaulėžiūros principas, esame užprogramuoti nesibaigiančiam chaosui. Tas galioja tiek kiekvienam iš mūsų atskirai, tiek visai visuomenei bendrai.