M.Bulgakovas savo įžymiajame romane „Meistras ir Margarita“ yra parašęs eilutę, kuri man tapo šio rašytojo vizitine kortele: „Kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą“.

 

Pažvelkime, ką ši įžvalga gali mums atskleisti apie demokratijos ir teisingumo būklę mūsų valstybėje, o ir apskritai apie mus pačius. Pradėkime, kad būtų viskas aiškiau, kiek nuo toliau. Kai Rusijoje žlugo komunizmas ir buvo pradėta diegti demokratija, ji greitai virto nusikaltėlių klanų (įteisintų vagių) santykių aiškinimosi arena. Suprantama, kad tokios „demokratijos“ Rusijos žmonės greitai atsikando ir pradėjo ją niekinti. Visi demokratai su B.Jelcinu priešakyje tapo nekenčiamais antiherojais, susilaukusiais nežabotos liaudies paniekos. Demokratijos sąvoka rusams pradėjo sietis su banditizmu, tad duok jiems ką tik nori, kad tik tai nebūtų demokratija.

 

Pagal tikėjimą ir tikrovė. Demokratija Rusijoje buvo panaikinta. Nors tai padarė ne tiek liaudis per rinkimus, o patys valdantieji. Tačiau šį pokytį visuomenė entuziastingai užtvirtino per artimiausius rinkimus, suteikusi V.Putinui teisę į patvaldystę.

 

Lietuvoje demokratija tokio nuožmaus puolimo nesusilaukė, tačiau tai visai nereiškia, kad jo ir visai nebuvo. Lietuvos gyventojai taip pat gerokai nusivylė demokratija, kurią suprato tik kaip partines rietenas dėl nacionalinių resursų. Tikrų demokratijos gynėjų buvo maža, tad įsivyravo politinio elito savivalė, palaikoma oligarchų interesų. Mes tikėjome į Vakarus, tad į šią erdvę patekome. Tačiau netikėjome savo politinėmis laisvėmis, nes troškome stipraus patvaldžio. Todėl savo įtakos politiniams procesams visuomenė pamažu neteko. Galų gale, tenka pripažinti, nusistovėjusią politinės sistemą nulėmė daugumos žmonių įsitikinimai. Lietuva gavo pagal savo tikėjimą

 

Vienas iš tokių vyraujančių įsitikinimų, kad valdžioje turi sėdėti viršuje kažkas, kas visus tuos niekšus ir vagis prispaustų. Turime Dalią, kuri mielai tokį vaidmenį ir atlieka. Ji mėgsta šen bei ten pagrūmoti, pavaidinti, kad daug yra nuveikusi tramdant politikus bei valdininkus. Tikime į kietą vadovą, kuris savo tvirtos rankos ir autoriteto galia viską greitai ir paprastai tvarko. Jis visiems nurodinėja kas ir kaip turi būti. Iš čia – Dalios pomėgis telefoninei teisei, sekimams, gąsdinimams. Vėlgi, viskas labai atitinka liaudies tikėjimą.

 

Gal ši įžvalga kiek ir liūdina, tačiau ir suteikia naujų galimybių. Vadinasi, jei mums nepatinka mūsų gyvenimas, valdžia, aplinka ar visuomenė, turime keisti savo įsitikinimus. Mūsų valdžia tampa panaši į baltarusišką dėl to, kad lietuviai vadovaujasi vertybėmis, panašiomis į baltarusiškas. Jei mūsų vertybės būtų panašesnės į švediškas, tai ir gyvenimas Lietuvoje labiau primintų Švediją. Kaip, beje, yra Estijoje.

 

Ilgą laiką buvo įprasta kartoti, kad visuomenei pakeisti savo tikėjimą – kankinančiai ilgas procesas. Tačiau iš kitos pusės, dažnai girdime apie „spartų moralės smukimą“. Duomenys skelbia, kad kai policija pravedė akciją prieš karą keliuose, mirtingumas sparčiai sumažėjo. Tad yra priešingai. Įrodymai bado akis, kad visuomenė, kaip ir kiekvienas žmogus atskirai, savo tikėjimą gali pakeisti, ir gali tai padaryti gana sparčiai. Žmogui tai trunka akimirką, na, o visuomenei gali prireikti ir pusmečio, o gal dar kiek ilgiau. Jei tai nebūtų įmanoma, nebūtų tokios profesijos kaip visuomenės nuomonės formuotojas.

 

Kaip sako amerikiečių rašytojas Robert‘as Allen‘as, „Nė viena mintis mūsų galvoje nesėdi nemokamai“. Tai reiškia, kad kiekviena mintis mums duoda naudą arba padaro žalos. Perspektyvios mintys (jas dar vadiname žiniomis, kompetencija) kuria mūsų gyvenimą ir padeda įgyvendinti svajones. Neperspektyvios mintys, kurias aš labiau mėgstu vadinti absurdiškomis, yra neteisingas tikėjimas, kuris gyvenimą griauna. Tas vienodai tinka tiek kalbant apie atskirą žmogų, tiek apie visuomenę apskritai. Skirtumas tik tas, kad vertinant visuomenės įsitikinimus mes turime imti visų jos narių įsitikinimų vidurkį.

 

Tai supratus, mes įgauname galimybę sparčiai taisyti padėtį į gera. Mums reikia pasiryžti atlikti savo įsitikinimų auditą – perspektyvius įsitikinimus palikti, teikti jiems daugiau dėmesio, o absurdiškus įsitikinimus drąsiai išmesti iš galvos ir pakeisti juos naudingais įsitikinimais.

 

Kai Amerikos kolonistai sukilėliai susibūrė į kariuomenę, į juos kreipėsi B.Franklinas – tuo metu vienas populiariausių veikėjų, būsimasis JAV prezidentas. B.Franklinas pakvietė susibūrusius kareivius gerai apmąstyti, kas jiems gyvenime yra svarbiausia – kokios jų vertybės, jų gyvenimo tikslai ir ko jiems būtų geriausia siekti. Tai buvo labai neįprastas tiems laikams kvietimas, kuris sujaudino jį klausiusius savanorius. Po kalbos jie išsiskirstė, grįžo į savo vietas, ir puolė į apmąstymus, kurie neretai truko iki paryčių. Tačiau šią naktį susiformavo amerikietiškos vertybės ir svajonės.

 

Niekas to nedraudžia atlikti ir mums. Galime pakeisti savo įsitikinimus, ir po kiek laiko gyvenimas prie jų prisitaikys.

 

Pateiksiu savo supratimą, kaip turėtų pasikeisti mūsų visuomenės vertybės. Tai tik mano siūlymas. Jūs esate laisvi jį priimti ar atmesti, ar išsirankioti kas jums priimtina. Tai, kad pasiryžtame keisti savo nacionalinius įsitikinimus, visai nereiškia, kad nuo šiol visi privalome visa kur pradėti galvoti vienodai. Tačiau ką iš tiesų privalome – tai apmąstyti ir nustoti vadovautis absurdiškomis nuostatomis. Sveikas žmogus negali toleruoti savo galvoje jį žlugdančių įsitikinimų.

 

Tad ką siūlau keisti? Pirmiausia siūlau keisti mūsų nuostatą į pačią demokratiją. Patvaldystės nostalgija, kuria alsuoja dauguma Lietuvos gyventojų, mums neša tik atsilikimą ir neviltį. Pažangiuose kraštuose žmonės vertina tai, kad gali dalyvauti savo krašto valdyme ir noriai šia teise naudojasi. Esu įsitikinęs, kad jei valdžia būtų ne kelių valdžios šulų, o pačios visuomenės rankose, ji iškilusias problemas įveikinėtų efektyviau. Komunizmas tikėjo, jog patys žmonės per kvaili, kad galėtų veiksmingai valdyti savo pinigus. Gyvenimas parodė, kad jie, palyginus su valdininkais, tai daro kone genialiai. Neabejoju, kad ir savo šalį valdytume nepalyginamai geriau nei kokie tai mus neva gelbėjantys „valstybininkai“ (kuriuos V.Gailius daug tiksliau apibūdino kaip sugėrovų grupę).

 

Antra, siūlau permąstyti nuostatą apie savo asmeninę reikšmę visuomenei. Dabar įprasta bejėgiškai manyti, kad „aš vis tiek nieko negaliu pakeisti“. Nieko panašaus. Ateikite į visuomeninį judėjimą ir įsitikinsite kiek iš tiesų galite. Pavyzdžiui, Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija vienija tik gal kokį 100 narių ir organizacijų, tačiau jie laikomi vienais įtakingiausių lobistų Lietuvoje. Viso to jie pasiekė be pinigų, tik protingo vadovavimo ir entuziazmo dėka. Kas daro, tas anksčiau ar vėliau padaro – tokia tiek mano, tiek kitų visuomenininkų patirtis.

 

Trečia, mūsų visuomenės raidą labai stabdo tai, kad nėra įpročio paremti gerų tikslų siekiančius autoritetus ir lyderius. Pavyzdžiui, jei jau jus kviečia į mitingą, kurio idėjai pritariate, tai ir ateikite. Jei perskaitėte įžvalgų ir naudingą straipsnį, padėkokite autoriui, o straipsniu pasidalinkite. Mums reikia burtis apie savo lyderius, remti juos. Jų galia – rėmėjų būryje.

 

Ketvirta (šį siūlau perimti iš žydų) – tikėjimą keisti žinojimu (kompetencija). Kai tik pradėsi kalbėti apie valdžią, apie religiją ar apie tiesą apskritai, visi iškart vaizduoja visažinius. Visai kaip krepšinyje – kiekvienas jaučiasi pajėgus patarti krepšininkams ar treneriams. Krepšinyje iš tiesų galime patarinėti tiek telpa, nes tai jokios reikšmės vis tiek neturi. O kalbant svarbiausiomis temomis, tai daryti per didelė prabanga. Jei kalbės tie, kurie nesimokė ir neišmano, išmanantys pasitrauks į savo ratą ir liksime be kompetencijos. Turime sutramdyti norą išsikalbėti ir pamokyti, vietoj to klausyti ką kalba daugiau išmanantys. Tik tuomet gali įsivyrauti kompetencija.

 

Penkta – pradėti laikyti save vakariečiais. Dalis lietuvių Vakarų nemėgsta, sieja juos su gėjų teisėmis ar konspiracija pagrobti iš mūsų valstybę. Nevertinsime Vakarų – jų neteksime. Iš pradžių Vakarai mums atgręš nugarą (tai didele dalimi jau ir įvykę), o vėliau būsime išrauti iš Vakarų erdvės. Tada, žinoma, suprasime ko netekome, bet jau bus vėlu. Vietoj to verčiau darykime tai, kaip dainuojama liaudies dainoje, ką Jugelis (šiuo atveju vakarietis) daro. Tapsime tikrais vakariečiais, pradėsime gerai jaustis šioje erdvėje, mus palankiau priims. Taip sustiprinsime savo saugumą ir ekonominį konkurencingumą.

 

Šešta – dėl ekonominių bėdų kaltinkime ne prastą patvaldį ar jo nebuvimą, o aukštos darbo etikos stygių. Kaip rodo išsivysčiusių kraštų patirtis, klestėjimas atsiranda ten, kur įsivyrauja aukšta darbo etika. Ekonominės krizės kyla dėl įvairių priežasčių, tačiau prieš tai stebimas darbo etikos nuosmukis. Kai žmonės ne sunkiai ir vertingai dirba, ne galvoja kaip sukurti kuo daugiau naudos kitiems, o tik dairosi kaip praturtėti kitų sąskaita – lauk eilinės krizės.

 

Septinta – pradėkime gerbti ir puoselėti savo kalbą. Nežinau, kodėl iki šiol niekas viešojoje erdvėje neakcentavo tokio elementaraus dėsningumo – parodyk, kaip kalbi, ir aš pasakysiu, koks gyvenimas tavęs laukia ateityje. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad dažnai privačioje aplinkoje besikeikiantys politikai vėliau žlunga. O išsivysčiusiuose kraštuose su žiburiu nerasite tokio reiškinio kaip kitų žmonių dergimas. Ir taip toliau.

 

Žmogaus įsitikinimų kokybė – lygu jo gyvenimo kokybė. Kaip sako prof. R.Jasinavičius, „Tik teisingi veiksmai gali pagerinti mūsų gyvenimą“. Tačiau kad mūsų veiksmai taptų teisingi, mes pirmiausia turime išsiaiškinti kas yra teisinga. Dažniau užduokite sau šį abstraktų klausimą, ir būsite jautresnis tiesai.

 

Na, ir dar norėčiau kiek pratęsti apie tai, kaip svarbu tikėjimą keisti žinojimu. Mes turime ilgą, kelių šimtmečių tradiciją, kai mums būdavo tvirtinama, kad tikėjimas ir tiesa yra vienas ir tas pat. Iš tiesų nieko panašaus. Tiesa reikalauja savarankiško mąstymo, gebėjimo prieštarauti, apginti savo požiūrį. Ten, kur įsivyrauja įsitikinimas, kad svarbiausia įpūsti žmonėms tikėjimo, su jais pradeda kalbėtis propagandos kalba. Tada svarbu ne ar tai teisinga, bet ar naudinga. Tačiau ten, kur prasideda propaganda – lauk nusikaltimų. Tai dėl to, kad propaganda yra didelis nusižengimas dvasinėje erdvėje – nusikaltimas tiesai.

 

Eilinis gyventojas šimtmečiais buvo šeriamas katalikiška propaganda, kad svarbiausia yra tyrai tikėti, o galvojimas tik veda į paklydimus ir aroganciją. Dėl to mūsų visa kultūra pastatyta ant mitų. O mes stebimės, kad mūsų tautiniai troškimai niekaip nesipildo. Pamažu žmonės tampa viskuo nusivylę, o tada, tikėsite ar ne, ateina aukso amžius tam, kuris siekė juos užvaldyti. Kai asmuo niekuo prasmingu nebetiki, jis tampa lengviausiai valdomas. Brenda į įvairiausius trumpalaikius pasitenkinimus, kurie pamažu jam tampa narkomanijos forma. Taip alkoholiką gali valdyti su stikline degtinės, o šėliojantį jaunimą – diskoteka ar koncertu. Žmogus be jokio tikėjimo tampa kaip kokia baterija, kuri naudojama svetimiems tikslams siekti. Tad pučiant žmonėms į akis apgaulingo tikėjimo miglą jiems iš tiesų yra rengiami pančiai, į kuriuos jie patys puls kai nusivils netikromis viltimis.

 

Kad ir kokias vertybes bei įsitikinimus pasirinktumėte, patikrinkite jų gyvybingumą šiuo klausimu: „Kuo darydamas tai, ką darau, aš tapsiu“. Svarbiausia yra ne ką gausi, su kuo pabendrausi, o kuo tapsi ateityje. Nes nuo to priklauso visa kita. Tad kviečiu jus klausti savęs šio klausimo kiekvieną dieną, kaskart, kai iškyla rimtesnės dilemos, ir šis klausimas jums užtikrins, kad jūsų tikėjimas bus išties ko tai vertas.

 

Kodėl tai taip svarbu? Pamenate ką pastebėjo M.Bulgakovas: kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą...