Tarp katalikybės ir korupcijos paplitimo egzistuoja tamprus ryšys. Kad tą ryšį įrodyčiau, man nebūtina varginti jūsų ilgais įtikinėjimais. Pakaks tik pažvelgti į „Transperancy International“, tarptautinės organizacijos, stebinčios korupcijos padėtį pasaulyje, pagrindinio pasaulinio autoriteto šioje srityje, metinę ataskaitą.

 

Ši labai patogiai pateikta ataskaita demonstruoja žemėlapį ir spalvina šalis pagal išvešėjusį korupcijos lygį. Kuo tamsesnė spalva, tuo didesnis korupcijos lygis. Žemėlapis brėžia aiškią takoskyrą tarp protestantiškų ir katalikiškų kraštų. Taisyklė ta, kad protestantiški kraštai viena - dviem pakopomis aukščiau šiame indekse, t.y. jie gerokai mažiau korumpuoti.

 

Tuo tarpu katalikiški kraštai stebėtinai panašūs pagal korupcijos padėtį, t.y. jie beveik visi nuspalvinti ta pačia spalva. Priminsiu, kad „Transparency International“ korupciją žymi balais - kuo aukštesnis balas, tuo korupcija mažesnė. Aukščiausias balas – 90, kuris reiškia, kad korupcijos šalyje nėra. Žemiausias – 10, kuris reiškia, kad valstybė yra kiaurai korumpuota.

 

Kaip tame kontekste atrodo katalikiškos šalys? Europos katalikiškų šalių korupcijos indeksas svyruoja apie 50: Lietuva – 54, Lenkija – 58, Čekijos Respublika – 49, Slovakija – 46, Italija – 42, Kroatija – 46, Vengrija – 46, Ispanija – 65. Tai vidutiniškai korumpuotos šalys.

 

Kaip Europos katalikai atrodo palyginus su protestantais? Europos protestantiškuose kraštuose korupcijos indeksas svyruoja tarp 70 ir maksimalaus (mažiausiai korupcijos) 90 balų. Pagal korumpuotumo reitingą (aukštesnė vieta – mažiau korupcijos) katalikiški kraštai užima maždaug 50 – 100 pozicijas pasaulyje, o protestantiški – tarp 1 ir 50. Taigi aiškiai darytina išvada, kad protestantiški kraštai kur kas mažiau tolerantiški korupcijai nei katalikiški. Na, ir ar sutapimas tai, kad tarpukariu katalikiškiausias JAV didmiestis Čikaga (daugumą gyventojų sudarė italai, airiai, lenkai ir lietuviai) buvo tapęs nusikalstamumo centru su Al Capone priešakyje?

 

Kaip atrodo Europos katalikai palyginus su kitų pasaulio regionų katalikais? Čia mes matysime, kad europiečiai katalikai vidutiniškai mažiau korumpuoti – Europos katalikų kraštų korumpuotumas svyruoja apie 50 balų, o neeuropiečių katalikų – vienu dviem balais mažiau. Filipinuose korumpuotumas įvertintas 34 balais, Meksika – 34, Brazilija – 43, Argentina – 35 ir t.t. Priminsiu, kad tuose kraštuose Bažnyčia paprastai turi didesnį gyventojų pasitikėjimą, nes ji griežė pirmuoju smuiku kuriantis moderniosioms Naujojo pasaulio tautoms. Taigi didėjant Katalikų bažnyčios įtakai, proporcingai didėja ir korupcijos lygis šalyje.

 

Kaip atrodo Europos protestantai palyginus su kitų regionų protestantais? Trys pagrindiniai kraštai – JAV, Kanada ir Australija – išlaiko tas pačias spalvas, kaip ir protestantai Europoje, t.y. jų korupcijos įvertinimas išlieka tarp 70 ir 90 balų. Naujoji Zelandija įvertinta aukščiausiu balu ir dalijasi su Danija bei Suomija mažiausiai korumpuotos šalies titulu.

 

Tad aiškiai darytina išvada, kad katalikybės faktorius didina šalies korumpuotumo lygį, o protestantiškas – mažina. Kas konkrečiai tai lemia? Tuo tarpu, kai katalikybė propaguoja (ar istoriškai propagavo) neturtą, nesilavinimą (šį turėjo pavaduoti „šventas tikėjimas“), globą Motinos Teresės pavyzdžiu (kaip vėliau paaiškėjo, tai taip pat buvo korumpuota veikla),  o blogį nugalėti kviečia gerumu, protestantai pabrėžė darbštumo, taupumo, pagalbos sau pačiam vertybes. Pavyzdžiui, metodistų pradininkas John Wesley tvirtino, kad uždirbti ir sutaupyti yra didelis gėris, nes tik taip galėsi kitiems daugiau duoti.

 

Žinoma, pati katalikų vadovybė rodo globos nusikaltėliui pavyzdį. Benediktas XVI-asis, dar būdamas kardinolu, dangstė kunigų pedofilijos nusikaltimus, o vėliau Vatikane suteikdavo jiems prieglobstį nuo persekiojimo. Dabartinis popiežius Pranciškus demonstratyviai plauna nuteistiems nusikaltėliams kojas, tai pateikinėdamas kaip didžio dievotumo pavyzdį. O istorijoje, žinoma, yra gausybė oficialiai katalikų pridarytų nusikaltimų: vaizdą galite susidaryti peržiūrėję jų nusikaltimų chronologiją  arba perskaitę apie ekonominę Bažnyčios istoriją – sužinosite, kokiais metodais Vatikanas sukaupė 33 tūkst. tonas aukso, didžiausias šio tauraus metalo atsargas pasaulyje.

 

Tad sunku tikėtis, kad mūsų valstybė kada nors išsivaduos iš korupcijos gniaužtų, jei tuo sistemingai užsiiminėja ir nusikaltėlius dangsto tie, iš kurių semiamės dvasinio įkvėpimo. Tai neišvengiamai sukuria šalyje terpę, kur visi tik vaizduoja, kad nori nusikaltimus išgyvendinti, o iš tiesų patys trokšta pasinaudoti jų vaisiais.

 

Kaip iš tiesų kovoti su korupcija? Privalome skiepyti sau alergišką nepakantumą nusikaltimui. Patiems liautis daryti smulkius nusikaltimėlius teisinantis tuo, kad tai nėra taip jau blogai (kopijuotis įrašus, nesumokėti už stovėjimo aikštelę, duoti kyšį išsisukinėjant nuo baudos, t.t.). Niekur ir jokia forma su nusikaltėliais nebendradarbiauti, jų nedangstyti, netylėti kai žinome apie nusižengimą. Tiesiog visa savo esybe ir veiksmais absoliučiai to netoleruoti – žmogus yra sąžiningas ir teisingas tik tuomet, kai negailestingas nusikaltimui. Judaizmas moko, kad turi mylėti kiekvieną žmogų, net ir nusikaltėlį, tačiau visa savo esybe neapkęsti nusikaltimo. Todėl niekam neleisti jų daryti, nes taip padedi savo artimui nugarmėti į dvasinę bedugnę. Nusikaltimas – maras. Jei myli žmogų, stengsiesi jį visomis išgalėmis išvaduoti jį iš tokios pražūtingos lemties.

 

Kai išsiugdysime tokią alergiško nepakantumo nusikaltimui kultūrą, pakilsime į protestantiškų šalių laisvės nuo korupcijos lygį. Švedai, norvegai ar naujazelandiečiai nekenčia (nepakenčia) korupcijos. Susidūrę su pasiūlymu pasikorumpuoti, nesvarstydami skambina policijai. O lietuviams ypač reikalinga išsiugdyti nepakantumą nusikaltėliams Bažnyčioje ir pasaulietinėje valdžioje.