Kaip visi žinome, Lietuva jau senokai pirmauja pagal savižudžių skaičių pasaulyje. Ko nežinome – tai kad pirmauja su nemažu atotrūkiu nuo antros vietos: Lietuvoje 42 savižudžiai per metus 100 000 gyventojų, o antroje vietoje sekančioje Rusijoje – 37,4:

http://www.aneki.com/suicide.html

 

Kaip mus šios „garbės atsikratyti? Pateiksiu keletą rekomendacijų iš judaizmo:

1.       Žmogus gimsta ir gyvena tam, kad būtų naudingas kitiems. Kai jis stengiasi padaryti laimingais kitus, jaučiasi vertingas ir reikalingas. Tuo tarpu mūsų kultūra priešinga – kaip aprūpinti save nesvarbu kokia sąskaita. Tas sugriauna žmogaus savigarbą ir sukelia siautulį jo galvoje.

2.      Nors krikščionybė skelbiasi meilės civilizacija, privalome pripažinti, kad tos artimo meilės pas mus tikrai ne per daugiausia. Tai dėl iškreipto suvokimo kas yra meilė. Meilė – ne jausmas, kai „kažką jauti“, o sąmoningas pasirengimas stengtis ir aukotis dėl kito žmogaus. Tas, kuris tai daro, pradeda jausti meilę, o kuris nedaro – tam meilės jausmas išgaruoja. Kuo daugiau dėl kito žmogaus stengiamės ir aukojamės, tuo daugiau jį mylime. Todėl biblinis priesakas „mylėti savo artimą“ yra ne atsitiktinai užplaukęs jausmas, o sąmoningas pasirinkimas.

3.      Vertingas tas, kuris daro vertingus dalykus. Jei nedarome nieko vertinga, tas sugriaužia mūsų savigarbą. Nevertingu besijaučiantis žmogus jaučia pastovią graužatį, kurią slopinti puola į visokius momentinis prasiblaškymus – alkoholis, cigaretės, pornografija, t.t. O tai jau tiesus kelias į savižudybę.

4.      Žmogus yra dvasinė būtybė ir jam reikalingas dvasinis maistas – tiesos paieškos, prasmė, sąžinė ir moralė. Jei dvasinėms vertybėms teiktume prioritetą ir leistume joms būti kelrodžiu mūsų svarbiausiose gyvenimo kryžkelėse, tuomet mūsų gyvenimas turėtų objektyvią vertę ir žudytis nebenorėtume.

  

Biblijoje pasakojama istorija (Pradžios kn. 25:29:34): vyresnysis Izaoko sūnus Esavas grįžta iš medžioklės ir mato, kad jo jaunesnysis brolis Jokūbas išviręs lęšių sriubos. Esavas alkanas, todėl prašo brolio jos įpilti. Tačiau Jokūbas už tai paprašo, kad šis jam atiduotų savo pirmagimystės teisę. Esavas atsako: „Man vis tiek reikės mirti, ką man padės tos pirmagimio teisės?“. Ir atiduoda jas broliui už lėkštę sriubos.

 

Ko ši istorija iš tiesų moko? Esavas medžiotojas, jam rūpi tik tai, ką gali pasigauti ir panaudoti. Visos tos kalbos apie pirmagimio misiją ir kitokias dvasines vertybes jam nieko nereiškia. Kiek jis vertina tokius dalykus parodo, kad sutinka visa tai atiduoti už pigiausią pavalgymą – lęšių sriubos dubenėlį. Taip Esavas paniekina dvasines vertybes, savo gyvenimo misiją. O vėliau Biblijoje (Pr 27) mes skaitome, kaip Esavas pilnas neapykantos vaikosi savo dvasingąjį brolį Jokūbą ir taikosi jį užmušti. Manau, kad tai aktualu ir mums: iš pradžių paniekiname dvasines vertybes, o po to einame iš proto ir žudomės.

 

 

Taigi reziumuoti galime taip: iš pradžių žmogus save nusižudo dvasiškai nusispjaudamas į tai, kas šventa ir dvasiškai vertinga: prasmę, sąžinę, teisybę, meilę ir vertę. Tada jis kaip gyvas lavonas dar kurį laiką pasisukioja šiame pasaulyje, tačiau jo gyvenimas - kaip išbadėjusio, kuris gali tik akimis stebėti kaip kiti puotauja. Po kiek laiko jis savo dvasinę mirtį patvirtina ir fiziniu susinaikinimu.

 

PS Man anksčiau minčių apie savižudybę gana neretai kildavo. Pastebėjau, kad tokias mintis sukelia užsisėdėjimas. Žmogui reikia prasijudėti, gauti fizinį krūvį. šio krūvio sukeliamas skausmas - eliksyras mūsų psichinei sveikatai. Panašiai kaip kontroliuojamas šaldymasis sustiprina atsparumą užkrečiamoms ligoms (pavyzdžiui, labai sveika ryte persiprausti šaltu vandeniu ar lysti į eketę po pirties), taip ir kontroliuojamas skausmas, kurį prisiimame savanoriškai, tampa sveikatą teikiančiu eliksyru mūsų psichikai.