Pateiksiu savo originalų požiūrį, kurį suformavo kalnas apie II pasaulinį karą perskaitytų knygų ir, žinoma, judaizmas.

 

Nors NATO į Lietuvą atsiuntė JAV viceprezidentą ir papildomų naikintuvų, Europos istorija ir judėjiška išmintis rodo, kad tai nėra patikima mūsų apsauga nuo naujos okupacijos. Tarpukariu Anglija ir Prancūzija buvo suteikusios Lenkijai tvirtas garantijas, kad užpuolus Lenkiją jos taip pat įsijungs į karą. Kaip visa tai atrodė praktiškai? Kai Hitleris užpuolė Lenkiją, Paryžius ir Londonas iš tiesų nenoriai paskelbė karą Vokietijai, tačiau viskas tuo daugmaž ir apsiribojo. Prancūzai sutelkė prie sienos savo kariuomenę, tačiau prancūzų kareiviai, kaip galima tikėtis iš šios šalies jaunuolių, lėbavo su prostitutėmis ir kartais netgi eidavo pas vokiečių kareivius kartu parūkyti. Taip atrodė padėtis Vakarų fronte kol Hitleris nesmogė Prancūzijai 1940 metų balandį. Tad pirmoji pamoka – visos Vakarų garantijos išgaravo tuomet, kai reikėjo pradėti jas pildyti. Kaip pamename, JAV ir Didžioji Britanija 1994 m. Budapešto memorandumu taip pat garantavo Ukrainai, kad apsaugos šią šalį jei jai iškils karinė grėsmė.

 

Antroji pamoka – Vakarai leido suvešėti Hitlerio drąsai ir agresyvumui jam nuolaidžiaudami. Jau 1936 metais, kol vokiečių kariuomenė dar buvo labai silpna, jie įvedė savo kariuomenę į Reino kraštą, kas buvo draudžiama pagal Versalio susitarimą. Tuo metu Hilteris labai neramiai laukė žinių ir buvo pasirengęs, jei tik prancūzai ko nors imtųsi, tuoj pat išsinešdinti. Tuo tarpu prancūzai, nors tuo metu turėjo milžinišką karinį pranašumą, apsiribojo protestais, nes tingėjo kautis. Tas Hilterį ilgam įtikino, kad Vakaruose sėdi puošnūs tiženos, juos įveikti bus vienas juokas.

 

Trečioji pamoka - perdėtas pasikliovimas technologijomis ir dideliu kariuomenės finansavimu. Prancūzai ties tikėtinomis puolimo kryptimis buvo pasistatė fortų ir bunkerių grandinę, už kurios jautėsi saugūs kaip D-vo užantyje. Tačiau vokiečiai smogė visai ne ten, o pervedę savo kariuomenę per siaurą kalnų tarpeklį, kuris tuo metu buvo laikomas nepraeinamas tankams ir sunkiajai technikai. Tokiai staigmenai prancūzų generolai nebuvo pasiruošę, tad sumišo ir nesugebėjo tinkamai organizuoti gynybos. Prancūzija, kaip žinome, buvo beviltiškai nugalėta vos per dvi savaites.

 

Ketvirta, padėtis Vakarų fronte pradėjo stabilizuotis tuomet, kai nenugalėta likusi Anglija sutiko prisiimti didelių žmogiškųjų aukų pergalės vardan. Britanijos visuomenė paaukojo savo ramų gyvenimą, visas šalies turtas ėjo karinėms reikmėms – visa tai nepaisant to, kad vokiečiai siūlė sudaryti taiką iš anglų nereikalaudami jokių aukų, tik įsipareigojimo nekariauti.  

 

Penkta, kariniai aljansai įsibėgėjus karui tapo ne popieriniai, o realūs. Sąjungininkai, labai rizikuodami savo laisvais, teikė gyvybiškai svarbią techniką, maitino rusų karius. Tai nutylima, tačiau be šios pagalbos Sovietų Sąjunga tikrai nebūtų atsilaikiusi.

 

Šešta, nacių pralaimėjimas pradėjo įsibėgėti tuomet, kai jie pavargo nuo nesiliaujančių užkariavimų, deginimų ir žudymų. Vos prieš keletą metų dar ramiai gyvenusiems vokietukams kilo vis daugiau moralinių dilemų. Kai dingo vokiečių apetitas naujoms karinėms pergalėms ir visam tam, kas po to seka, prasidėjo pralaimėjimai. Galima visgi tvirtai pasakyti, kad galiausiai tame kare nugalėjo moralė.

 

Tokios tad istorinės didžiausio visų laikų karo pamokos, kurias sau pasidariau perskaitęs keliolika knygų šia tema. O dabar – kokios būtų judėjiškos pamokos.

 

Pirmoji ir pati svarbiausia – tai kad viso šio karo tikroji šaknis buvo „poreikis“ įvykdyti Holokaustą. Hitleris ir jo naciai norėjo sukurti pasaulį, kuriame nebūtų vietos moralei. Tautų gyvenimas, jo požiūriu, tai žūtbūtinė kova už būti, panašiai kaip gamtoje. Kad vokiečiai šioje kovoje išgyventų, jiems būtinai reikėjo įveikti „žydišką nuodą“, kuris mokė mylėti savo artimą, nežudyti, t.t. – visa tai trukdė numatomoje nacių žūtbūtinėje kovoje už tautos būtį. Nacionalsocializmas – tai visuomenės pertvarkymas pagal vilkų gaujos dėsnius. Hilteris laikė, kad išvadavęs vokiečius iš moralės išlaisvino nepaprastą galią ir kad taip tvarkantis bus užtikrintas vokiečių tautos dominavimas pasaulyje. O Holokausto Hitleriui reikėjo dėl to, kad jis puikiai žinojo, jog žydai visuomet skleidė ir skleis priešingą įtaką – niekuomet nesutiks, kad žmogus žmogui vilkas.

 

Antra, karas buvo gana neskausmingas toms šalims, kurios gelbėjo žydus. Pavyzdžiui, Italija, nors ir kovojo nacių pusėje, taip ir neužsikrėtė neapykanta žydams; kare greitai patyrė beviltiškus pralaimėjimus, todėl gana mažai per karą nukentėjo. Tos šalys, kurios negynė savo žydų, pernelyg neprieštaravo jų naikinimui, buvo sugriautos taip, kad akmens ant akmens nebeliko. Savo žydų per karą neišdavė visi skandinavai, iš dalies prancūzai, na ir, žinoma, britai. Visų tų kraštų karas (veikiau D-vas) santykinai pagailėjo. Tuo tarpu Lietuva ir Ukraina sukilėlių balsu iš karto pareiškė, kad paaukos savo žydus, jei tai leis atgauti prarastą nepriklausomybę.

 

Trečia, kad suprastume šį karą ir dabartines įtampas dėl Ukrainos, mums reikia papildomai pasidomėti bibliniu Sodomos sugriovimu ir apskritai sužinoti, kas Talmude pasakojama apie Sodomą. Pamatysite, kaip tai siejasi su pirmosiomis istorinių knygų apie karą išvadomis.

 

Sodoma tikrai nebuvo sugriauta dėl to, kad žmonės praktikavo neleistinus lytinius santykius – ne, šie santykiai buvo tik jų gyvenimo būdo vainikuojanti išraiška. Tačiau apie viską iš eilės.

 

Sodoma – turtingas miestas, kuriame vyravo libertarinės idėjos. Kiekvienas žmogus savo likimo kalvis, visi gali praturtėti, jei tik dorai pasistengs. Į miestą, kadangi čia daug turtų ir darbo vietų, plūsta gausybė atvykėlių, tačiau Sodomos gyventojai į juos žiūri kaip į spaudžiamą citriną – kaip kuo labiau juos išnaudoti, o kai nebebus reikalingi – išmesti kaip išspaustą citriną. Tame mieste vieni maudosi turtuose, kiti kenčia badą.

 

Svarbiausias šio miesto dvasinis bruožas (kaip sakoma judaizme, jo dvasinė šaknis) – gyventojų abejingumas vienas kito skausmui. Gyvenimas sodomiečiams – nesibaigiančių malonumų šventė, o bet kokio skausmo, visų rūpesčių, kurie temdo nuotaiką, dera vengti. Todėl sodomiečiai nedaro nieko, kas teikia nepatogumų – nesirūpina savo tėvais (palieka prižiūrėti emigrantams), paliko likimo valiai šalies gynybą, vengia mokytis. Visą laiką stengiasi skirti malonumams – praturtėjimui be pastangų ir įvairiausioms pramogoms. O jei bepramogaujant pamato kenčiantį iš bado skurdžių – varo jį laukan, kad netrukdytų mėgautis gyvenimu.

 

Taip Sodomos miesto gyventojai vienas kitą pradėjo vertinti tik kaip malonumų šaltinį. Vienas iš tų šaltinių ir buvo pederastija – prasidėjo prekyba kūnu, į malonumų vergovę atiduodami vaikai, t.t.

 

Sodomą, prieš ją ištinkant D-vo rankai, palaužė svetima kariuomenė. Prie turtingo ištvirkusio miesto sienų susirinko gana kukli barbarų kariuomenė. Niekur nedingsi, sodomiečiams teko atidėti malonumus ir rinkis į kariuomenę. Tačiau vos tik susirinko, viršų paėmė sodomiečių filosofija – kodėl turiu aukotis, aš dar noriu pagyventi, dar ne pakankamai per savo gyvenimą patyriau malonumų. Tad dar net nesulaukus pirmųjų smūgių sodomiečiai jau pradėjo iš savo gretų dezertyruoti. O tie, kurie liko ir sulaukė mūšio pradžios, pradėjo bėgti vos jam prasidėjus. Visi sodomiečiai, vietoj to, kad stotų prieš priešą, vertėsi per galvą pabėgti ir išsaugoti savo kailį. Tai jie darė lipdami vienas kitam per galvas – geriau pastumsiu ir sumindysiu savo bendrapilietį, tegu jį pribaiginėja, kad tik gaučiau akimirką ir išsinešdinčiau gyvas.

 

Ir tik tada – sieros lietus ir miesto sunaikinimas.

 

Mačiau dokumentinį filmą apie senovės atėniečių seksualinius papročius – beje, labai panašius į vyraujančius dabar Vakaruose. Galima susidaryti įspūdį, kad Atėnai baigė panašiai kaip Sodoma. Atėnų pakilimas prasidėjo tuomet, kai jaunuoliai vienas per kitą veržėti įrodyti savo drąsą ir prisidėti prie visuomenės gerovės. Pabaiga, kaip minima tam filme – gėjų gauja, kuri beveik be kovos pasidavė Aleksandrui Makedoniečiui.

 

Tad dabar galime padaryti bendras išvadas. Vakarų pergalė prieš Putino Rusiją nėra toks jau savaime suprantamas dalykas. Ši jėga iškilo ir grasina Vakarams dėl sodomistinių tendencijų, t.y. abejingumo vienas kitam ir aklos vilties, kad laimingas tapsiu tuomet, kai vengsiu gyvenime bet kokio skausmo (jei jums labiau patinka – prasmingų pastangų). Gyvenk, džiaukis ir linksminkis, nes gyvenimas trumpas ir rytoj tu mirsi – sako antikos graikų filosofas Epikūras, geriausiai apibūdinantis šios pasaulėžiūros esmę.

 

Rusija dabar tikrina Vakarų skausmo slenkstį ir eis tol, kol tingėsime kautis. Dėl Ukrainos, kaip skelbia JAV, tikrai nekovosime. Toliau lauks Baltijos šalys, kur Putinas pateiks Vakarų bendruomenei tą patį klausimą. Ir taip viskas tęsis iki tos ribos, kur žmonės netaps jautrūs vienas kito skausmui, neliks abejingi neteisingumui ir neatsisakys patirti asmeninių kančių dėl to, kad pakovotų už savo sielos balsą.

 

Kaip matėme, per II pasaulinį karą sveiką kailį išnešė, t.y. santykinai mažiau nukentėjo tos šalys, kurios nenusigręžė nuo moralinės pareigos savo bendrapiliečiams ir kitoms į bėdą patekusioms šalims. Biblinė Sodomos sugriovimo istorija pasakoja, kad išsigelbėjo tik saujelė teisiųjų.