Kartais nuo pedofilijos istorijos pavargusios moteriškės galvą palinguodamos klausia – kada gi visa tai pagaliau baigsis? Geras klausimas. Kad atsakytume, pirma paklauskime savęs kodėl ši istorija taip užsisuko? Kuo ji ypatinga kad taip suaudrino visuomenę? Kodėl būtent ši byla, kodėl būtent dabar, kodėl ji nepaleidžia visuomenės?

Jei jau sąžiningai, tai prisipažinsiu, jog dėl pedofilijos fakto nesu toks absoliučiai tikras. Deja, nebuvau ir nemačiau, o dalinančių istorijos nuotrupas ir taip siekiančių mus paveikti – nors vežimu vežk. Tiesa yra ta, kad iš tiesų mes ten nebuvome ir nematėme. Kas tuomet mus privertė taip įsijausti? Kodėl tiek daug žmonių yra pasirengę guldyti galvą, kad pedofilija buvo, arba priešingai, taip manančius skelbia menkesniais už sliekus?

 

Nesu galutinai tikras dėl pedofilijos fakto, tačiau esu absoliučiai tikras, kad mūsų valdžia nesiskaito su piliečių ir netgi šalies interesais, nesiklauso niekieno, kas nėra su jais susiję ir iš kurių jiems nėra naudos. Mūsų valdžios institucijose sėdi savanaudiški žmonės, kurie piktnaudžiauja savo padėtimi ir nustūminėja nuo valstybės gyvenimo  „ne savus“. Tas nuolatos vis gilino iš pradžių nusivylimą, po to apatiją, o dar vėliau – ir įniršį valdžios atžvilgiu.

 

Šią situaciją sukūrė ir palaiko kraštutinis nepasitikėjimas savo valdančiaisiais. Istorijai sprogti leido tai, kad buvo užkabinti vaikai – dėl daugybės dalykų mes nesutariame, tačiau kai smarkiai skriaudžiamas vaikas, tai verčia mus vieningai pakilti. Be to, valdžiai ėmė priešintis puikiai reikalą išmananti specialistė, pripažinta teisės amato žinovė – be šio niuanso viskas nebūtų taip įsiplieskę.

 

O kodėl ši istorija vis nerimsta? Kada nurims?

Per visą pedofilijos bylą ir apskritai per visą šį laikotarpį valdantieji nekeitė savo valdymo stiliaus. Ir toliau tvarkėsi mačo stiliumi: mes -  dievai, visi kiti – šlamštas. Tokį vadovavimo šaliai stilių jie užvis labiausiai ir brangina. Kylančias bangas turi apraminti propaganda – tipinė bendravimo su tauta forma. Tačiau pedofilijos istorijoje prieš juos stojo taip pat nepėsti, su jais susitvarkyti kaip su šlamštu vis nepavyksta.

 

Taigi pedofilijos byla iš esmės yra ne kas kita, o visuomenės sukilimas prieš nusistovėjusį šalies valdymo stilių. Mūsų valstybės valdymo forma demokratinė, tačiau turinys – autoritarinis. Pati byla – tik pretekstas. Deja, tenka pripažinti, kad iki demokratijos dar nepriaugome, nes kad sėkmingai gyventume demokratijos sąlygomis, tiek piliečiai, tiek valdantieji turi mąstyti kitaip ir vadovautis kitokiu vertybių rinkiniu. Piliečiai turi išmokti vertinti teisingumą ir jį ginti, o valdžia turi atlikinėti savo pareigas visuomenei, o ne tik aptarnauti jiems naudą nešančias interesų grupes.

 

Tad ši istorija – tai mūsų vidinio atsisakymo priimti vakarietiškas vertybes pasekmė. Neskyrėme tam dėmesio, vaizdavomės, kad ir be papildomo lavinimosi esame pakankamai vakarietiški. Manėme, kad pakanka patekti į vakarų pasaulio erdvę ir jau būsime visaverčiai vakariečiai. Ir jau tuo labiau priimti vakarietiškas vertybes atsisakė valdantieji – jie tai laiko grėsme savo valdžiai, nes nebegalėtų tvarkytis „trep trep kojele“ principu.

 

Tas mums taip pat paaiškina, kodėl tarp užsienyje gyvenančių lietuvių N.Venckienės palaikymas daug didesnis nei Lietuvoje. Juk, jei „Lietuvos rytas“ nors truputėlį teisus ir prieš teisėsaugos piktnaudžiavimus stojantys protestuotojai yra nužmogėjusių kraugerių minia, užtaisę Lietuvai siaubo filmą, kokio ir kine nepamatysi, tuomet imigrantai, tai stebėdami iš atstumo, būdami artimesni vakarietiškam mąstymui, turėtų užvis mažiausiai palaikyti tokius pabaisas. Tuo tarpu jų palaikymas rodo, kad emigrantai stipriai, dar stipriau nei Lietuvos gyventojai, palaiko protestą prieš autoritarinį valdymo stilių.

 

Pati byla – antraeilis klausimas, ir visuomenės ji pati savaime tiek neįaudrintų. Turime pripažinti, kad esame savanaudžių visuomenė, ir dėl artimo skausmo nesame pasirengę tiek aukotis. Tačiau visuotinai paplitęs, įsišaknijęs jausmas, kad esi valdžios paniekintas anksčiau ar vėliau turėjo išsiveržti aršaus protesto banga. Ir jį maitina ne tiek bylos viražai, kiek nesiliaujantys valdžios mėginimai viską išspręsti senais (jau nebe)gerais būdais.

 

Tuo nenoriu pasakyti, kad nuo šiol manysiu, jog pedofilijos istorija išgalvota. Savu laiku dvi savaites kruopščiai sijojau visus faktus nuo nuomonių, atidžiai svėriau visus  faktus „už“ ir „prieš“. Po kruopščios analizės pasidariau sau išvadą, kad pedofilija vis dėlto veikiausiai buvo. Toks apsisprendimas mane pavertė šlykščiu patvoriniu respektabilių teisėsaugos nusikaltimų garbintojų akyse (nors tiesioginiuose protestuose niekuomet nedalyvavau)  .

 

Tačiau norėčiau pabrėžti štai ką: visi, kurie kalba taip, tarsi būtų patys viską matę ir girdėję, kuriems jų nuomonė sutampa su šventa tiesa, yra kvailiai ir propagandos aukos. Kadangi mes neturime patikimų duomenų, ir kadangi mus agresyviai veikia labiau nei suinteresuotos jėgos, kai mums pametamos bylos detalės ir iš jų formuojamos toli siekiančios išvados, tie „visažiniai“ tėra kvailiai ir propagandos aukos. Gali būti pats protingiausias, tačiau jei tau pateiks tendencingą informaciją, pasidarysi tendencingas išvadas. Tai dar labiau pasakytina apie „žinančiuosius“, kurie griežtai smerkia „patvorinių“ tamsumą. Šiems visi, kurie nesutinka su valdžios peršama propagandine linija, atrodo neverti vaikščioti žemės paviršiumi. Visa tai girdėdamas jaučiuosi kaip 1987 metais, kai į mūsų klasę atėjo mūsų mokyklos partorgė ir stengėsi mus papiktinti buržuaziniais reakcionieriais, kurie prie A.Mickevičiaus paminklo surengė provokacinį susibūrimą ir tvirkino tarybinę liaudį kalbomis apie Lietuvos okupaciją.

 

Kodėl mes taip tvirtai reiškiamės, nors nieko nematėme ir lengvai galėjome būti suklaidinti? Kodėl nenorime pripažinti, kad mums galbūt prikabino ant ausų makaronų, ir dabar mes ardomės kaip kokie beprotnamio gyventojai, įsikalbėję sau įvairiausių fantazijų? Šį įsijautimą galima paaiškinti psichologiniu fenomenu: jei vienas įtikina antrąjį savo nuomonės teisingumu, tai įtikintasis šią nuomonę gina keturissyk įnirtingiau. Mūsų aršumas, aklas įtikėjimas savo neklystamumu, tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, kaip tik ir yra požymis, kad giname ne savo, o primestą nuomonę. Tad čia mums labai praverstų austrų filosofo Karlo Poperio raginimas protarpiais suabejoti savo įsitikinimais, pasitikrinti ar jie vis dar atitinka tikrovę. 

 

Kaip ten bebūtų, tai jau seniai nebe teisinė, o politinė problema. Mėginimai ją sutramdyti senais metodais ne tik kad neapmaldė nepasitenkinimo, bet ir atvedė niekinguosius patvorinius į tuos pačius aukso rūmus, kur palaimingai sėdi valdžios pateptieji. Dabar tie niekingi kraugeriai nuolatos šmėžuoja valdantiesiems akyse. O čia dar V.Vasiliauskas pametėjo užuominą, kad N.Venckienė gali grįžti prieš prezidento rinkimus – aišku, kad mestų iššūkį poniai Daliai. O kas, jeigu Neringai netyčia imtų ir pavyktų? Juk ir į seimą ji neturėjo patekti... Nemažai visuomenės daliai (ir man) tokia Daliai iškilusi grėsmė patinka. Nes nėra kitų būdų pažaboti valdžiažmogių arogancijos, nesiskaitymo ir paniekos laisvos visuomenės vertybėms.

 

Visa tai – sunkus ir vingiuotas mūsų kelias į vakarietišką gyvenimo būdą. Galėtų būti ir daug paprastesnis – pasilavinti, sužinoti kai veikia laisvoji visuomenė, suprasti, apmąstyti, ir pakeisti savo požiūrį. Tas galioja mums visiems, neišskiriant ir protestuotojų.