Dabar populiaru aiškinti, kad religija atgyveno ir su ja reikia atsisveikinti, o vietoj to - asmeninis ryšys su D-vu ar, priklausomai nuo tikėjimo pobūdžio, dievybėmis. Arba iš viso jokio dievo, o dievu būsiu pats sau. Tačiau trūkinėjant mūsų ryšiams su religija visuomenė neteko stabilumo – nesame tikri dėl savo šeimos, vaikai negali būti tikri kad užaugs turėdami abu tėvus. Nesame tikri dėl darbo, dėl valstybės, dėl savo ateities, t.t. Tad ar nebus taip, kad nutraukę savo ryšius su religija patys save išvarome iš rojaus? Pažvelkime, ką mums galėtų duoti religijos grąžinimas į visuomenę.

 

1. Religija gali pateikti geriausius atsakymus į egzistencinius klausimus. Geriau suprasime kodėl gyvename, ką turėtume kurti, kas mūsų laukia po mirties. Religija geriausiai naikintų vartojimo kultą.

Atsisakius religijos žmonėms mažai kas liko šventa. Šventumą pakeitė vartojimo kultas, kuris vis labiau patį žmogų verčia preke. Visas gyvenimas sukasi beprasmiame „dirbk – pirk – mirk“ rate. Religija tvirtina, kad žmogus savo prigimtimi yra aukščiau ne tik daiktų, bet ir gyvūnų. Todėl su juo ir reikėtų ir elgtis kaip su aukščiausia būtybe žemėje. Tačiau žmogų žmogumi daro D-vo moralės dėsnių paisymas. Jų nepaisantys gyvena blogiau už gyvūnus.

 

2.Religingų žmonių šeimos tvirtesnės, mažiau skyrybų, daugiau vaikų, jų vaikai laimingesni ir psichologiškai stabilesni.

 

Religija tvirtina, kad žmogaus gyvenimo paskirtis – ryšys su D-vu. Jei žmogus nusprendžia tą ryšį nutraukti, jo gyvenimas nebeturi tolesnės prasmės. Todėl bedievių šeimos, jei jie apskritai turi šeimas, visai negausios, o visuomenė susiduria su neįveikiama demografine krize. Nors ateistas sunkiai vargsta darbe, kad susikurtų sau materialų gerovę, galiausiai visa jo nauda atiteks paisantiems to, kas parašyta Biblijoje:  Gerasis paliks savo lobį vaikams, bet nuodėmingojo turtas atiteks teisiesiems“ Pat 13:22.

 

3.Religinėse bendruomenėse beveik nėra alkoholizmo ar narkomanijos.

 

Lietuvoje šiuo metu kas dešimtas žmogus yra priklausomas nuo alkoholio, dar didesnis skaičius – nuo tabako. Tačiau priklausomybių sąrašas iš tiesų labai ilgas – pradedant nuo saldumynų ar pornografijos ir baigiant visais blogais asmeniniais įpročiais. Priklausomybių gerokai mažiau ir jos mažiau pavojingos tarp D-vo paisančių žmonių. Tad bedieviai atmeta D-vo jungą ir vietoj to sau užsikrauna beprasmį priklausomybių jungą.

 

4.Religijos sukuria stabilias bendruomenes, naikina susvetimėjimą.

 

Žmonės, išpažįstantys tą pačią religiją, daug lengviau susipažįsta ir susidraugauja. Tarp religinių bendruomenių susvetimėjimo nebūna. Religija padėtų išspręsti vienišumo ir vidinio nesaugumo problemą.

 

5.Nėra religijos – vilksime sunkų valdžios jungą.

 

Talmudas sako: jei neprisiimsi Toros jungo, būsi priverstas vilkti pasaulietinės valdžios jungą. Mes niekaip negalime sutramdyti valdžios, kuri mus apvaginėja ir kankina blogais sprendimais. Pasirodo, viskas taip ir turi būti. Kol nepaisome D-vo mums duotų įsakymų, valdžia nepaisys mūsų norų. Grįžus prie D-vo mūsų valdžiažmogių ausys stebuklingai atsikimštų.

 

6.Didžiulis ekonominis efektas

 

Tikriausiai nieko pernelyg nenustebinsiu paminėjęs, kad religinėse bendruomenėse nuskalstamumas daug retesnis reiškinys. Jau nekalbu apie psichologinį komfortą, kurį mums duotų nusikalstamumo mažėjimas. Religija naikina nedorą elgesį, todėl nebereikia didelių išteklių ir pastangų skirti policijai, kalėjimams, apsaugai, t.t. Kadangi sumažės apgavikų ar šiais nedorų sprendimų, sumažės ir ekonominiai tokių sprendimų nuostoliai.

Žinoma, pasitaiko, kad pačios religijos pradeda propaguoti nusikalstamą tikėjimą ar juo prisidengus vykdo nusikaltimus, tačiau to aš nevadinu religija, o paprasčiausia nusikalstama sekta.  

 

7.Pasirinkus aukšto kalibro religiją galima išspręsti ilgalaikes ekonomines problemas, susikurti bendrą gerovę.

 

Iš tiesų religija geriau nei ekonomistai spręstų šalies gerovės klausimus. Jei įdiegtume tinkamą religiją, kuri propaguotų atsidavimą darbui ir kad tavo darbas turi skleisti džiaugsmą žmonėms, tuomet ekonomikos problemos spręstųsi gerokai greičiau nei visų tų įmantrių ekonominių stimulų pagalba. Jei peržvelgsite pasaulio religijas, pamatysite kad jų paplitimas gana tiksliai sutampa su ekonomikos būkle – pavyzdžiui, stačiatikiai murkdosi oligarchinėje sitemoje, katalikiškuose kraštuose būtinai siautėja mafija, protestantai gyvena pasiturinčiai, o viršūnėje visuomet sėdi žydas. Kokių mums dar reikia patvirtinimų, kad religija puikiai tvarko ekonomikos reikalus?  

_____________________________________________

Religijos teikiamų gėrybių sąrašas toks patrauklus, kad atrodo, jog pasirinkę religiją mes iškart pateksime į rojų. Iš tiesų beveik taip. Žinoma, religija religijai nelygu. Visos svarbiausios religijos yra atlaikiusios šimtmečių išbandymus, tad mes galime aiškiai matyti ko kuri verta. Pavyzdžiui, jei pasirinksite grįžti į katalikybę, galiu drąsiai tvirtinti, susidursite su  nemenka rizika, jog Jūsų siela rūpinsis nusikaltėlis, nes tai įrodo šimtmečių šio tikėjimo istorija. Jei pasirinksite protestantizmą, religijos reikalavimai Jums gerokai išaugs, tačiau, jei jų paisysite, išaugs ir Jūsų gerovė. Na ir, žinoma, dar daugiau iššūkių ir atitinkamai daugiau sėkmės suteiks judaizmas. Globalizacija tuo ir puiki, kad kiekvienas dabar gali tapti kuo panorėjęs. Istorija rodo, kad tokie galimybių langai ilgai atviri nebūna.

 

Dar keletas įspėjimų dėl religijos. Pirma, jos neturi būti per daug. Visuomenė atrodo sveikiausiai, kai religijos yra, tarkime, kokie 20 proc. Per mažai – beprasmybė ir nestabilumas, per daug – nebėra individualios saviraiškos ir per tai taip pat nėra gyvenimo. Religija niekuomet neturi tapti jėga, kuri paneigia asmens pasirinkimo laisvę. Štai ir aš jus įtikinėju pasirikinti religiją, tačiau atkakliai kovočiau su bet kuo, užsimojusiu jėga primesti visuomenei savo dorovės supratimą.  

 

Antra, religija privalo būti protinga. Ji tiek diskredituota dėl to, kad dažnai verčia tikėti į tai, ką patys šventikai žino esant netiesa. Vėlgi, skandalų skaičius, į kuriuos patenka kunigai rodo, kad jie patys dažnai nelabai tiki tuo, ką propaguoja. O taip yra dėl to, kad jie studijavo religiją ir yra susipažinę su nesitaikomais prieštaravimais, kurių pilna krikščioniškoje teologijoje. Religija privalo remtis ne aklu tikėjimu, ne karštais jausmais, o blaiviu žinojimu. Turite tikėti ne tai, ką norėtumėte patikėti, o į tai, kas yra teisinga. Pradedant nuo to, kad turite pareikalauti D-vo buvimo įrodymų (pagal pageidavimą pateiksiu), įrodyti kiekvieną pamatinį teiginį. Tada žinosite, kad Jums nepudrina smegenų ir kad šiomis žiniomis galima pasikliauti.

 

Tokia religija pareikalautų sumokėti žmogiškąją kainą – atsisakyti ydų ir šiaip neperspektyvios krypties, tačiau ar tai iš tiesų auka? Kaip sako Karalius Saliamonas, „Kauptis turtus melagingu būdu yra bergždžios pastangos tų, kurie nešdinasi į mirtį“ (Pat 21:6).