Pasigilinkime į teologinį klausimą: tai ar Kristus buvo žmogus, ar D-vas, ar abu viename? Ką mums apie tai atskleidžia pačios evangelijos?

Pati Kristaus gimimo istorija rodytų, kad jis nėra ir negali būti paprastas mirtingasis. Kadangi gimė, kaip įprasta antikos laikų tikėjimuose, iš šventosios dvasios, tai rodo jo dievišką kilmę. Evangelijose pats Kristus save vadina tai D-vo sūnumi,tai Žmogaus sūnumi. Matomai, jis pats tame prieštaravimo nemato, nes viename epizode į jį kreipiasi kaip į D-vo sūnų, jis tai patvirtina, ir atsako kaip Žmogaus sūnus:

Mt 26 ⁶³ Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“ ⁶⁴ Jėzus atsakė: „Tu tai sakai.^[i11] Bet ir aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“

Iš tiesų, Kristus kartais save tapatina su D-vu: Jn 10 ³⁰ Aš ir Tėvas esame viena. Dar daugiau: iš apaštalo Jono pasakojimo sužinome, kad Kristus nėra šiaip sau žmogus, o vienatinis D-vo sūnus: Jn 3 ¹⁶ – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Tas turėtų rodyti, kad egzistuoja neperskiriamas skirtumas tarp D-vo ir Jo viengimio sūnaus iš vienos pusės, ir visų kitų žmonių iš kitos. Nes jei Kristus buvo viengimis, tai tas sako, kad kitų vaikų D-vas neturi.

Tačiau tai prieštarauja gausybei vietų Senajame testamente, kur D-vo vaikais vadinami visi Išrinktosios tautos atstovai. Kadangi mes šiuo atveju domimės evangelijomis, pateiksiu tik vieną iš gausybės ten esančių to liudijimų: Pk Įst 14¹ „Jūs esate VIEŠPATIES, savo Dievo, vaikai“.

Ką apie tai turi pasakyti pats Kristus? Ar jis save laiko kokiu tai ypatingu D-vo sūnumi, visai ne tokiu, kaip vadinami visi žydai? O gal su Kristaus gimimu žydai nebeteko privilegijos toliau vadintis D-vo vaikais? Senajame testamente nestinga nuorodų, kad visa, kas ten išdėstyta, negali būti atšaukta ir kad Mozės įstatymas galios amžinai. Šį teiginį galite patikrinti: Pr 17:9-10, Iš 31:16, Įst 11:1, Įst 28:46, Įst 29:28, Psalmės 111:7-9, 2 Kar 17:37. Kad būtų paprasčiau, galite nesivarginti tai tikrinti, nes ir pats Kristus pripažįsta ST galiojimo neatšaukiamumą: tą Jėzus sako Jn 10³⁵„... Raštas negali būti panaikintas“.

Iš čia akivaizdžiai matome, kad visi mėgstantys tvirtinti, kad po Kristaus Senasis testamentas neteko savo aktualumo, prieštarauja ne tik D-vui tėvui, bet ir pačiam Kristui. Kristus nesakė, kad yra antrasis dievas: kai Jėzaus paklausė, kuris iš įsakymų yra svarbiausias, jis atsako: Mk 12 ²⁹ „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats“. Iš to mes matome, kad Jėzus visiškai pripažino kad egzistuoja tik vienas D-vas ir kad Jis yra vienintelis.

Tad ką Kristus turėjo omenyje tvirtindamas, kad yra D-vo sūnus? Tikėsite ar ne, tačiau NT evangelijos mums pateikia gana aiškų atsakymą:

Jn 10 ³⁴ Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: Aš tariau: jūs esat dievai!?

³⁵ Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis, ir Raštas negali būti panaikintas. ³⁶ Kaip tad jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin:'Tu piktžodžiauji', kai jis pareiškė: 'Aš – Dievo Sūnus!'?“

Iš čia labai aiškiai matome paties Kristaus nuomonę apie jo dieviškumą. Jis tvirtina, kad visi, kuriems skirtas D-vo žodis, ir patys yra dievai. Šią savo nuomonę jis grindžia ne kuo kitu, o Senuoju testamentu, kuris, kaip ir matome iš šios eilutės, Kristaus pripažįstamas amžinai galiosiančiu. Taigi jis sako, kad kiekvienas, kuriam skirtas D-vo žodis, jau yra dievas, ir kad šia prasme jis niekuo ne išskirtinis. Taip mes pamatome, kad Kristus nelaikė savęs dievu labiau nei kiti žydai ar kam skirtas D-vo žodis. Kai jis sako, kad su Tėvu esąs viena, jis nori pasakyti, kad visiškai atstovauja Jo valią: Jn 8 ²⁴Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“.

Kaip pasakys Kristus, taip būtinai teis ir D-vas tėvas: Lk 12 ⁸Aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje. Tačiau tai rodo, kad mirtingasis mėgina sau prisiskirti D-vo galių, o tai, anot judaizmo, yra sunkiausia nuodėmė. Iš esmės Kristus čia sako, kad tėtis jį įgaliojo tvarkytis ir vykdyti jo valią, todėl visi kiti šeimoje privalo jo klausyti kaip paties tėčio.

Taigi Kristus aiškina, kad yra dievas tiek pat, kaip ir visi žydai, kurie vadovaujasi Įstatymu. Tiesa, čia Jėzus turi didžiulę problemą, nes niekur ST nerasite, kad žmonės būtų vadinami dievais. Priešingai, ST D-vas pilnas rūstybės tokiems, kurie mėgina save tokiais skelbtis, nes priesakas apie vienintelį D-vą yra judaizmo šerdyje. Tačiau visai gali būti, kad Kristus to nežino, nes, kaip pats prisipažįsta Jn 7:15:18, jis judaizmo įstatymų neišmano, o visas reikiamas žinias gauna tiesioginiu ryšiu iš Dangaus. Tiesa, kitoje vietoje jis smerkia rabius, kad tai jie neišmano raštų, tačiau šį prieštaravimą ties tuo ir palikime.

Jei atmesime Jėzaus pretenziją, kad visi dievobaimingi žydai patys yra dievai ir priimsime paties D-vo išaiškinimą, kad jie yra tik mirtingi D-vo vaikai, tuomet Jėzus taip pat yra vienas iš daugelio D-vo vaikų (problema tuomet tai, kad Jn 3:16 jį pavadino viengimiu sūnumu, tačiau, kaip mes matėme Jn 10 34-35, Kristus savęs tokiu nelaikė). Taigi jis išskirtinis tik tuo, kad atneša naują apreiškimą, kurio nepriėmus pasekėjams neišvengiamai teks mirti nuodėmėse. Šį teiginį mums patvirtina ir tai, kad kiekvienas, kuris seka Kristaus mokymu, gali tapti toks kaip jis, ir netgi dar didesnis už jį:  Jn 14 ¹² „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“.

Iš šio epizodo akivaizdžiai matome, kad eiliniam krikščioniui net tik kad įmanoma prilygti Kristui, bet jį dar netgi ir aplenkti. Tereikia nuosekliai vadovautis jo mokymu – t.y. šventai tikėti. Tas mums dar kartą patvirtina, kad visi, kuriems skirtas D-vo žodis, yra Jo vaikai, ir ta prasme Kristus buvo eilinis žmogus.

Dar vienas liudijimas, kad Kristus nelaiko savęs vienu ir tuo pačiu kaip ir D-vas. Jau būdamas ant kryžiaus jis sušuko: Mk 15 ³⁴Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji,^[i4] lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!

Nereikia didelio teologinio išprusimo kad suprastume – šiame epizode jis negali kreiptis pats į save, nes antraip jis reikštų pretenzijas ir visiems girdint ieškotų atsakymo, kodėl pats save taip apleido ir pasmerkė tokioms kančioms. Sutikite, tai rodytų ryškius psichinio sutrikimo požymius, o tai šventam pranašui, o juo labiau pačiam D-vui, visiškai nepritinka.

Galiausiai įstoja vėlyvieji NT rašytojai ir skelbia galutinę išvadą: visi įtikėję į Kristų tampa D-vo vaikais. Laiške galtiečiams randame išvadą, gana panašią į tai, kuri buvo skelbta ST: ²⁶ „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. ²⁷ Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“.

Tik čia jau aiškiai sakoma, kad D-vo vaiku tampama ne per Įstatymo laikymąsi (judaizmą) o per tikėjimą. Nors Mozės įstatymas amžinas, nors ir pats Kristus tai gerbė, tačiau Kristaus vardu kalbantys šventieji paneigė jo išvadas ir paskelbė, kad nuo šiol D-vo vaikais bus tik tie, kurie tiki į Kristų. Gal 3:13 skelbia, kad Įstatymas buvo prakeiksmas, iš kurio Kristus mus visus atpirko. Taip apaštalas Paulius buldozeriu užvertė paties Kristaus žodį ir jo valią visais šiais klausimais.

Taip D-vas tėvas buvo nustumtas nuo valdžios šeimoje ir Jo vietą užėmė vienas iš jo vaikų. Tiksliau pasakius, D-vo vietą neva užėmė tas, kuris į ją net nepretendavo - jo vardu veikia kiti vaikai. Šiais laikais toks veiksmas vadinamas maištu šeimoje, o valstybės mastu - konstituciniu perversmu. Pranašų knygos nedviprasmiškai įspėja, kad tokia padėtis vyraus iki Mesijo eros. Tada Viešpats žada užgrumdyti apsišaukėlius "degančia aistra, ugnies liepsnomis, ir tada bus daug aukų. ... Visi, kas valgo kiaulieną, roplius ir peles, pražus su savo darbais ir užmojais, - sako VIEŠPATS" (Ješ. 66 15-18).

Ką gi ši analizė atskleidžia apie Jėzų ir jo tikruosius ketinimus? Akivaizdu, kad jis neatėjo panaikinti Įstatymo. Jis pats Mt 5:17 nedviprasmiškai sako, kad atėjo Įstatymo ne panaikinti, bet jį įvykdyti. Vadinasi, Jėzus save laikė judėjumi, o jo mokymas, žr. Mt 15:24, skirtas tik žydams; Mt 10:5 jis savo apaštalus ragina skleisti jo evangeliją tik tarp žydų (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tos pačios evangelijos pabaigoje jis persigalvoja: Mt 28:19 ragina savo mokinius skleisti evangeliją tarp tautų krikštijant juos vardan D-vo tėvo, sūnaus ir šventosios dvasios). 

Tad kuo jis, jei atmesime prieštaravimus evangelijose, skiriasi nuo eilinio rabio? Matyt, jo vienintelė misija, kad žydai vykdytų Įstatymą ne automatiškai, bet ir tikėdami tuo, ką daro. Jiems reikia į micvų atlikimą įdėti daugiau širdies - tokia buvo tikroji  Jėzaus žinia. Kaip sakoma Talmude, nepakanka žinoti - turi dar ir tikėti tuo, ką žinai. Pavyzdžiui, nemažai žmonių žino, kad rūkyti nesveika, tačiau tuo netiki - vis tiek rūko. Jėzus norėjo pasakyti, kad tai, ką žinai, turi ir praktiškai daryti, antraip į dangų nepateksi. Jei jau yra toks dalykas kaip amžinas neatšaukiamas Moralės Įstatymas, tai jį reikia ir vykdyti, o ne apgaudinėti save nuo jo visaip išsisukinėjant.

PS Kaip krikščionys priėjo iki tokios absurdiškos išvados, kad vienas ir tas pats asmuo gali būti ir žmogus, ir D-vas? Tikroji istorija yra tokia: antikos laikais tai buvo svarbus teologinis ginčas. Jį staiga nutraukė imperatorius Konstantinas, nusprendęs krikščionybę paskelbti Romos imperijos religija. Imperatorius reikalavo, kad vyskupai susitartų dėl vieningos krikščionybės doktrinos. 313 metais Konstantinas visus įtakingiausius imperijos vyskupus sukvietė į Nikėją (dab. Turkijoje) ir laikė ten juos tol, kol šie nesusitars. Kadangi Kristaus kilmės klausimu niekas nenorėjo nusileisti, o sutarti vis tiek privalėjo, tai jų išvada buvo ta, kad Kristus buvo ir 100 proc. žmogus, ir 100 proc. D-vas. Nepaisant to, kad tai viena kitą atmetančios sąvokos.

PPS Jėzus savo dieviškumą įrodinėjo stebuklais. Tuomet gal šis vaikinas - Jėzaus sugrįžimas?: http://www.safeshare.tv/w/gdhRWNSrls