Degantys bažnyčių stogai

2012 spalio 8d.

 

Nors šiuo metu visi įsivaizduoja, kad ateitis tapo  be galo nenuspėjama, ją nuspėti galima gana paprastai – pažvelgei į tai, kas vyksta dvasinėje erdvėje, ir žinai, kas mūsų laukia po kelių ar keliolikos metų.

 

O šiuo metu dega bažnyčios. Katalikai keršija savo sielovadininkams, Bažnyčia sulaukia deramo atpildo už savo mokymą ir nusikaltimus. Apie tai, kad tokie laikai ateis, prieš beveik dešimtmetį užsiminė vyr. Lietuvos rabinas Chaimas Buršteinas.

 

Jei šiandien dega sielovados centrai, po kelių metų degs pasaulietinės valdžios pastatai.

 

Užtvanka pralaužta. Į žiniasklaidą pasipylė neįtikėtinas neigiamos informacijos apie krikščionybę srautas. Negaliu neigti, kad prie to prisidėjau. Buvau pirmasis, kuris pradėjo tuo užsiiminėti. Ilgą laiką tai nuolatos sistemingai dariau, gerai suvokdamas pasekmes. Žinoma, tai įvyko ne dėl to, kad viską taip surežisavau – visa tai yra pasaulinė tendencija, paprasčiausiai katalikams ir kitiems krikščionims ateina tiesos ir atpildo valanda.

 

Tačiau aš tai dariau ne tam, kad krikščionybę pakeistume dvasiniu nihilizmu, o kad pasinaudotume globalių permainų vėjais ir reformuotume savo dvasingumą – pasirinktume daug perspektyvesnę dvasinę tradiciją. Manau, kad savo poziciją esu išreiškęs labiau nei aiškiai, todėl dėl artėjančios audros atsakomybės neprisiimu.  Visada nuosekliai sakiau, kad krikščionybė nepalyginamai geriau nei bedievystė ir, tikiuosi, niekada nedaviau nė mažiausios užuominos, kad siūlau kitaip.

 

Žmogus, praradęs moralinę atramą, neišvengiamai bus pavergtas, žmogiškumas tiek suniveliuotas, kad jis pavydės sliekams. Visi jo troškinai išsipildys su minuso ženklu, jo gyvenimas baigsis didele gėda, palikuonys toliau skleis gėdos šleifą, kol galiausiai giminė išmirs.

 

Pasaulis jau išbandė viską, išskyrus judaizmą. Pabuvome ir diktatūra, ir demokratija, pasimėgavome senove ir modernizmu, religija ir ateizmu, sektomis ir užsidarymu savo kieme, technologinėmis naujovėmis ir senaisiais amatais, išmėginome ant savo galvų įvairiausio plauko dešiniuosius ir kairiuosius, nacionalizmą ir komunizmą, pabuvome Rytuose ir Vakaruose, savarankiški ir imperijų sudėtyje, dideli ir maži, priklausomi ir nepriklausomi, ponais ir balvonais.

 

Tik vieno neišbandėme – pripažinti žydus išrinktąja tauta ir išmėginti jų dvasinį mokymą. Tai visai nereiškia naujos priklausomybės ar įsipareigojimų, nes judaizmo niekas per gerklę nekiša ir nekiš. Tiesa, Šventasis raštas įspėja, kad atėjus dienų pabaigai D-vas sunaikins tautas, kurios beviltiškai spyriosis ir nenorės iš žydų mokytis netgi tuomet, kai tai darys praktiškai visi (Apie tai byloja Zecharijas 2:8- 13, 8: 20-23, 9, 12:3, 14: 12-16, Ješajas 11:10-13, 14: 1 – 7, 33: 1, 15 – 16, 41: 8 – 12, 43: 9, 44: 9 – 13, 45: 14 – 17, 46:12 -13, 52: 1, 52: 15,  Myka 5: 2 – 14, 6:17 – 18 ir dar daug daug kur).

 

Judaizmas nėra mūsų pavedęs, nėra savęs sukompromitavęs. Puikiai matome kaip sekasi tiems, kurie juo pasikliauja. Jis nepaprastai prideda žmogui proto ir apsaugo nuo klystkelių. Sekantys judaizmu pasmerkti pirmauti ir būti pavydo objektu. Visos kitos kryptys mums iš pradžių įkvėpė viltį, tačiau vėliau išsikvėpė ir nuvylė. Jų kartoti nebėra prasmės. Žinome, savo kailiu patyrėme, kad visi tie keliai veda į aklavietę. Tad kam dar save apgaudinėti, kad šįkart viskas bus kitaip?

 

Šiame neramiame amžiuje žydiškas dvasingumas gali suteikti patikimą atramą, ateities regėjimą, dvasios ramybę ir tikrumą, kad savo gyvenimo neiššvaistysi klaidoms. Mums reikia pasinaudoti susidariusia galimybe ir periminėti iš žydų jų geriausią išmintį. Tikiuosi, kad šiuos žodžius apmąstysite ir skirsite valandą per dieną Toros studijoms. Po kelių metų jūs apie gyvenimą žinosite svarbiausia, ką žino Amžinoji tauta. Esu įsitikinęs, kad jei visa tauta pradėtų naudotis šiuo patarimu, ji galėtų daugiau nebesijaudinti, kad kada nors jai teks išnykti.

 

Tačiau kiekvienas visų pirma tepasirūpina pats savimi, ir tik tada jaudinasi dėl tautos problemų.