S.Hungtingtonas knygoje „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“ aprašo civilizacinius susidūrimus po Šaltojo karo. Pagrindiniai du būtų, ko gero, Kinijos iškilimas ir jos pretenzijų į viešpatavimą pareiškimas. Antrasis, žinoma, islamo atgimimas ir dėl to sekusi karinių konfliktų virtinė jo periferijose su kitomis civilizacijomis, islamiškojo fundamentalizmo eksportas, terorizmas ir t.t.

 

Abiem atvejais konfliktų „atsakovas“ yra Vakarai, kurie propaguoja demokratiją ir žmogaus teises neva kaip istoriškai pasiteisinusias, universalias vertybes. Vakarai, visų pirma aišku JAV, tiki, kad pasaulis, priėmęs jų gyvenimo būdą, įžengs į nesibaigiančios pažangos kelią, todėl stengiasi įvykdyti savo istorinę misiją atnešti pasauliui, jų įsitikinimu, tikrosios civilizacijos šviesą. Kitos civilizacijos į tai žiūri kaip į imperializmą ir atsako ieško savo tradicinėse vertybėse. Todėl po Šaltojo karo pasaulis kristalizuojasi ne ideologiniu, kaip buvo per Vakarų – Sovietų priešpriešą - o civilizaciniu ir kultūriniu pagrindu.  

 

Šiandien panagrinėsime kokias vertybes išpažįsta Azija, ir kodėl jos nenori priimti vakarietiškų vertybių. Tikiuosi, kad naudingiausia to dalis bus palyginti šį konfliktą su judėjiška pasaulėžiūra ir paklausyti, ką apie tai turėtų pasakyti žydų rabis (šiuo atveju pateiksiu savo versiją, ką, mano manymu, jis pasakytų). Taigi šiandien azijietiškų ir vakarietiškų vertybių susidūrimas, o rytoj pamėginsime analogiškai pažvelgti į Vakarų ir islamo susidūrimą.

 

Kokios yra azijietiškos vertybes, kurias po Šaltojo karo kinai, japonai ir kitos Azijos tautos priešpriešina Vakarams? Jos remiasi visų pirma konfucianizmu. Jų pagrindu, kaip apie tai minėtos knygos 300 psl. rašo S.Hungtingtonas, azijiečiai pabrėžia, kad 1) visuomenės poreikiai yra svarbiau nei individo poreikiai, todėl individas turi aukoti savo norus visuomeninio gėrio labui. 2) Konfucianizmas taip pat pabrėžia šeimos svarbą (šeima – pagrindinis visuomenės elementas). 3) Ginčus spręsti taikiai, akcentuojama religinė tolerancija ir harmonija.

 

Kodėl tokios vertybės ir kodėl, azijiečių manymu, jos geresnės už vakarietiškas? Azijiečiai pasakytų, kad problemos, kurios vyrauja Vakaruose, negali būti išspręstos vadovaujantis individualizmo dvasia. Jie mato daug antisocialaus elgesio apraiškų Vakaruose: 1) Amoralumas, gausėja nusikaltimų (tiesa, pastaruoju metu tendencija kaip tik priešinga), narkotikų vartotojų ir apskritai smurto; 2. Yra šeimos, gausėja nesantuokinių vaikų, vaikus augina tik vienas iš tėvų. 3. Smunka visuomenės vaidmuo – mažėja dalyvaujančių savanoriškose veiklose, mažėja tarpusavio narių pasitikėjimas, plinta susvetimėjimas; 4. Silpsta darbo etika, atsiranda asmeninių privilegijų kultas; 5.Mažėja atsidavimas mokymuisi ir intelektinei veiklai.

 

Azijiečiai tvirtina, kad vakariečių individualizmas skatina dekadansą (požiūris, kad gyvenimas bus geras malonus tuomet, kai vengsiu visko, kas nemalonu), o auganti ekonominė ir politinė azijiečių galia, sėkminga jų kompanijų plėtra į Vakarų rinkas rodo, jog jų vertybės laimi.

 

Ką į tai atsakytų vakariečiai? Jei dar kartą peržvelgsime azijiečių vertybes, tai nesunkiai pastebėsime panašumų į komunizmą (gal dėl to kinai ir neatsisako komunistinės visuomenės pavadinimo). Šaltasis karas jau įrodė, kad asmens iniciatyvai neprilygsta biurokratų instrukcijos, kad visuomenės nepaversi dora komandiniais metodais, o mėginimai skatinti prievartinį atsidavimą visuomenės labui skatina tik veidmainiavimą ir pasinėrimą į rūpestį vien savimi. Pavyzdžiui, „tarybinis žmogus“ žlungant santvarkai tikėjo, kad jei uoliai darys tai, ko iš jo tikisi valdžia, tai liks kvailio vietoje. Tarybinis pilietis  viešai prisiekinėjo savo begalinį atsidavimą liaudies gerovei, tačiau patyliukais vogė ir tvarkėsi savo kuklią buitį. Todėl ir kinų komandinis kapitalizmas anksčiau ar vėliau prieis liepto galą, o vakariečiams tereikia likti ištikimiems jau pasiteisinusiems principams, ir šie jų neturėtų pavesti.

 

Trumpai tariant, tai ginčas kas teisinga: kolektyvizmas ar individualizmas.

 

O dabar pažiūrėkime, ką apie tai turėtų pasakyti judėjai. Jų nuomone, taip statant klausimą, ginčas vyks be pabaigos, laikinai svarstyklėms persisveriant tai į vieną, tai į kitą pusę. Abi pusės dalinai teisios, dalinai neteisios.

 

Judėjų nuomone, vakariečiai neteisūs, kai laisvę pateikinėja kaip nekvestionuojamą gėriu. Su laisve galima perlenkti lazdą. Talmude minima moabiečių tauta, kurie taip norėjo savo dukroms suteikti malonumą, kad tėvai vertė jas sangulauti. Jei jie nuoširdžiai norėjo joms gero, tai matome, kad kartais tokie ketinimai gali duoti priešingų rezultatų. Todėl geri ketinimai turi būti vykdomi tik moralės normų ribose, antraip rezultatas atneš skausmą. Laisvė yra gera tol, kol lieka įsipareigojusi dorovei. Nedoras ir laisvas – nieko gera nežadantis derinys. Tuo tarpu Vakaruose žygis prieš moralę akivaizdus. Taip ši civilizacija –čia azijiečiai teisūs - kasa sau duobę.

 

Tačiau dalinai neteisūs ir jie. Kolektyvizmas yra gerai tol, kol jis yra savanoriškas. Kai individai niveliuojami ir yra verčiami būti atsidavusiais visuomenei prieš savo valią, kai juos pradeda viešai smerkti už savo individualius norus, prasideda reiškiniai, parklupdę Sovietų Sąjungą. Tiesa, dar kiek anksčiau atrodė, kad sovietinis kolektyvizmas tuoj tuoj nugalės vakarietišką individualizmą, tad Kinijos iškilimą galima būtų vertinti kaip nepribaigto kolektyvizmo revanšą. Kaip jau minėjau, grynasis kolektyvizmas negali įveikti grynojo individualizmo ir atvirkščiai, todėl žmonija, leisdamasi į tokias kovas, beprasmiškai gaišta savo laiką ir aukoja resursus.

 

Kokia, judėjų nuomone, būtų išeitis? Būtina šią priešpriešą susintetinti ir pasinaudoti tiek individualizmo, tiek kolektyvizmo teikiamais pranašumais. Kad tai padarytume, mes turime palikti asmeniui jo autonomiją, tačiau tuo pačiu jį mėginti visa kaip geruoju įtikinti, kad jis laisva valia rinktųsi aukoti save visuomeninio labo vardan. Jei jis to nedaro, negalime jo niekinti ir smerkti, tačiau turime į tai žvelgti kaip į neatliktą savo dvasinę pareigą. Dvasiniame pasaulyje negali būti prievartos, nes D-vas leido rinktis tarp gėrio ir blogo. Tačiau mes kiekvienas turime padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, neprievartos ribose, kad mano artimas rinktųsi gėrį, t.y. taptų atsidavęs visuomenei.

 

Čia judėjai pasakytų kai ką truputį svetimo tiek krikščionims, tiek konfucianistams: „Kito žmogaus nuopolis – mano dvasinė atsakomybė“ (Izraelis Salanteris). Vakariečiai sutiktų, kad tai dvasinis reikalas, tačiau nesutiktų, kad tai „mano atsakomybė“. Konfucininkai sutiktų, kad tai „mano atsakomybė“, tačiau politinė ar socialinė, o ne dvasinė.

 

Žydų atsakas – reikia spaudimo amoraliai besielgiančiam asmeniui, tačiau jis turi būti žmogiškas ir geranoriškas, asmeniškai nuoširdus. Kito žmogaus nuopuolį galime sustabdyti tik jei rūpinamės juo iš tiesų, o ne kalame jam į galvą kokias tai ideologines klišes. Taip savo žmogiškųjų pastangų dėka galime pasiekti, kad įtikintume žmones būti atsidavusiais visuomenės gerovei. Kad tos pastangos įtikinti būtų sėkmingos, jos turi būti ne tik geranoriškos bei nuoširdžios, bet ir - ne paskutinėje vietoje – kvalifikuotos.

 

Tad individas turi įsilieti į visuomenės gyvenimą, norėti pasiaukoti visuomenės labui, tačiau to negalima pasiekti naudojant prievartą. Valstybinė propaganda kaip manipuliacinė priemonė – taip pat prievartos forma. Individualizmas leidžia asmeniui geriausiai vystytis kaip asmenybei, didina jo asmeninę galią (kolektyvizmas – priešingai, jį verčia nereikšmingu sraigteliu dideliame mechanizme, jis nebemato prasmės aukotis, nes nesijaučia ką tai galįs paveikti). O tuomet individas, išvystęs savo asmenines galias, galės geriausiu asmeniniu būdu pasitarnauti visuomenei. Gerai, kad žmonės skirtingi, o išvis nuostabu, kai skirtingi žmonės žengia ta pačia kryptimi. Tokia visuomenė būtų nesustabdoma.