2013 metų birželio 3 d. sukaks 25 metų „Sąjūdžio“ įkūrimo jubiliejus. Artėjant šiai sukakčiai norėčiau, kad užduotume sau klausimą - kur ir kaip taip staiga išgaravo „Sąjūdžio“ protesto galia? 1988 – 1990 metais kone kiekvienas ėjo į protesto mitingus, o jau 1995 metais tauta labiau panašėjome į išsigandusį, spendžiamą kampan kinkadrebį. Įsigalėjo įsitikinimai, kurie būtų sukėlę juoką ir panieką „Sąjūdžio“ rėmėjui 1989 metais: man politika neįdomi, neturiu laiko visuomeniniams klausimams, o dar po kiek laiko – protestuok neprotestavęs, vis tiek tai valdžiai nieko nepadarysi...

Ką pasiekėme per trejus protesto metus ir ką per 20 pilietinio pasyvumo metų? Ar pateisino mūsų lūkesčius pasirinkimas likti pasyviam? Ar dėl to tapome laimingi ir turtingi, ar pavyko, kaip tada tikėjomės, susikurti gražų gyvenimėlį ir be rūpesčių gyventi? Gal kuris save pasitaupęs ir savo reikalavimais nelindęs valdžiai į akis tapo saugesnis? Pavyko šaunesnę karjerą prasukti? Suklestėjome dėl to, kad „nelindome kur nereikia“?

Tautiečiui, 1991 metų sausį kritusiam po tankais, dabar išgąsdinti pakakdavo tik piršto. Po „Sąjūdžio“ mes turime besitraukiantį lietuvį – lietuvį, kuris tiki, jog pasiduodamas ir leisdamas trypti jo teises bei orumą įgis ramybę ir klestės labiau nei kovodamas.

Lyg to būtų maža, besitraukiantis lietuvis grįžo į sovietinius laikus ir valdžios raginimu ėmė sutartinai smerkti tuos, kurie protestuoti visgi išdrįsta. Išanalizavus L.Saknkūnaitės gerbėjų pasisakymo esmę paaiškėja štai kas: N.Venckienė yra be galo niekingas ir klastingas žmogus, todėl ją beatodairiškai smerkiame ir nenorime net pažvelgti į teisėsaugos prasižengimus šioje istorijoje. Visai kaip 1972 metais po R.Kalantos susideginimo, kai sutelkti darbo kolektyvai ir profsąjungos sutartinai vieningai pasmerkė šį buržuazinį atmatą, kapitalistinį pašlemėką, vienu choru tvirtino, kad Tarybinėje tėvynėje jiems džiugu gyventi bei gaivu kvėpuoti.  

Net 1987 metais mus, 10 klasės moksleivius, mokyklos partorgė orientavo, kad neitume ir jokiu būdu nesižavėtume mitingu, kuriame N.Sadūnaitė, A.Terleckas ir kiti tarybinių žmonių priešai tvirkino liaudį kalbomis apie Lietuvos okupaciją. Nors aiškiai smerkti nereikalavo, tačiau davė suprasti, kad komjaunimui tokie būsime nereikalingi, o be komjaunimo į mus nežiūrės aukštosios mokyklos.

Apie pilietinio pasyvumo žalą galima būtų kalbėti ilgai ir nuobodžiai, tačiau kur kas svarbiau atsakyti į klausimą kaip jį įveikti. Tam mes pasitelksime truputį psichologijos ir šiek tiek religijos.

Gyvename dekandaso amžiuje – tai tipinė visuomenės byrėjimo, civilizacinių pasiekimų nykimo epocha. Kai tuoj pat pamatysite, kaip tai susiję su pilietinio pasyvumo įsigalėjimu.

Prieš sunykstant kokiai nors civilizacijai – Romos, graikų, t.t. – paskutiniuoju sekdavo šis etapas. Dekadansas – asmens įsitikinimas, kad būsiu laimingas tuomet, jie vengsiu skausmo. Dekadanso šaukliai tvirtina, kad gyvename tik kartą, todėl kiekviena diena mums turi būti šventė. Todėl dekadanso epochoje įsivyrauja malonumo ir šventimo kultas. Tą puikiai matome per televiziją, kur kasdien šventė, kur šviesu, linksma ir malonu.

Dekadanso epocha nemėgsta tokių dalykų kaip pareiga, pasiaukojimas ar apskritai galvoti apie ateitį; tokie susivaržymai suprantami kaip laimės ribojimas. O riboti sau nors kokią laimę – didžiausias tabu šios pasaulėžiūros ribose. Tipinis šios filosofijos atstovas, epochos įsikūnijimas buvo V.Šapranauskas – jis tvirtindavo, kad kiekviena diena turime džiaugtis kaip įmanydami ir nereikia nerimauti dėl rytojaus. Visa, kuo esame gamtos apdovanoti, turi pasitarnauti mūsų linksmai būčiai čia ir dabar.

Tačiau dekadentinės vertybės netęsi savo pažadų. Jos iš vidaus sugraužia žmogų – paverčia jį bevaliu, bailiu bet kokio pavojaus akivaizdoje, todėl užspaustu ir nematančiu išeities. Tokia buvo V.Šapranausko būsena, tokia yra ir visos pareigas pametusios ir malonumų ieškoti patraukusios tautos būsena. Tapo populiaru jei ne siūlyti masiškai nusižudyti, tai bent jau sutartinai visiems sprukti iš savo Tėvynės.

Dekadentišką poziciją pilietinių iššūkių akivaizdoje puikiai atspindi jaunas LR žurnalistas Dovydas Pancerovas (tas pats, kuris protestuojančius prieš korupciją teisėsaugoje įsigudrino pavadinti stribais). Televizijos laidoje, kur buvo nagrinėjama ši tema, jis skėsčiojo rankomis ir stebėjosi tariamu N.Venckienės šalininkų kvailumu. Jo mintis (atkuriu iš atminties), skambėjo taip: „Žmonės mielieji, įsitikinusieji kad teisėsauga taip pažeidinėja jūsų teises! Tai ko tuomet čia dar sėdite? Jei aš galvočiau, kad teisėsauga tokai bloga, jau senai būčiau iš čia išvykęs!“.  

N e - t i  - k i u - ir viskas! Branginu savo tikėjimą, todėl man jūsų kalbos, faktai apie tikrąją padėtį ne-rei-ka-lin-gi...

Antra. Taip išeina, kad turėtume bėgti iš savo šalies vos tik atsiradus čia pirmai didesnei blogybei? Spruksime į Angliją ar Daniją, kur mūsų tokių laukia išskėstomis rankomis. Kas trokšta - bus pamaitinti pašalpomis, o kam tai ne lygis – šeimininkai jiems užleis savo darbo vietas? Matomai tų kraštų gyventojai labai jus užjaus kai paaiškės, kad pabėgote, nes nebuvo ūpo aukotis dėl savo šalies...

Puikiai žinome, kad atvykėlių niekas išskėstomis rankomis nepasitinka, o jei ir priima, tai tik tam, kad pavalytų šeimininkams batus.

Dekadansas – tai lėta mirtis, kelias į susinaikinimą. Mes esame išmokinti manyti, kad Sodoma ir Gomora buvo sunaikintos dėl homoseksualumo nuodėmės. Pasirodo, žydų rabis mano visai kitaip. Jų žodinė tradicija šiuos miestus rodo kaip nepaprastai turtingus, tačiau visiškai nesvetingus. Jei kas ir patenka į tuos miestus, tai tik tam, kad miestiečiai juos kuo labiau išnaudotų. O kai sodomiečiai ir gomoriečiai atsidūrė karo lauke, vos prasidėjus mūšiui ėmė sprukti visi kas sau nuo daug mažesnių pajėgų – nes buvo įpratinti galvoti, kad jei žūsi dėl svetimo problemų, tai neteksi galimybės daug linksmybių patirti. Taip, ten buvo ir homoseksualumo nuodėmė, tačiau miestai buvo sunaikinti dėl to, kad visi ten tik tenkinosi ir niekas nenorėjo aukotis.

Štai šis žodis – aukotis – ir yra raktas į mūsų problemų sprendimą. Kabala moko, kad žmogaus gyvenimo tikslas – aukotis dėl kitų (tik, priduria, reikia dar ir mokėti tai daryti). Kuo daugiau šios aukos, tuo tvirtesnė mūsų savigarba, tuo daugiau žmonių mus myli, ir, kaip bebūtų paradoksalu, tuo tvirtesnis pamatas po kojomis bei linksmesnis gyvenimas. Manau, jau įtikinau, kad dekadentiškos vertybės laimės nesuteikia, o tik stumia į depresiją. „Sąjūdžio“ laikais mes aukojomės, todėl per trumpą laiką nugalėjome!

Tad dabar matome ir kokia išeitis – mums telieka išplatinti įsitikinimą, kad pilietinis pasyvumas yra lėtos mirties kelias, o protinga auka savo šaliai – gyvenimas ir ateitis. Pasiekime, kad būti pilietiškai pasyviam žmogui atrodytų didžiausia nesąmonė. Tegu kiekvienas galvoja, kad normalus žmogus gina vertybes ir sutinka dėl jų nukentėti. Kiekviena nuoširdi pastanga tuo įtikinti mus artins prie dienos, kai visuomenės nuomonė persivers.

Apie skirtumą kaip pilietiškumą mato judaizmas ir krikščionybė:

Apaštalas Paulius moko krikščionis būti nuolankiais valdžios atžvilgiu. Nes valdžia visuomet tik teisi, ir ne be reikalo kardą nešiojasi. Laiško Romiečiams 13 skyrius: http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Rom_13

Saliamonas Išminties knygoje 6 skyriuje  įspėja valdovus, kad jei jie nepaisys teisingumo, jų valdymas sulauks liūdnos ir gėdingos pabaigos:

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Išm_6