Išpažįstu – tai pradėjau aš, Aurimas Guoga. Saviniekos vajus buvo paleistas 2009 metų pradžioje, kai netekau vilties, kad Sėkmingos tautos idėjos bus racionaliai išklausytos ir apsvarstytos. Tuo metu kalbėjau tarsi į atvirą kosmosą. Gali kiek tik nori aiškinti, ūkauti ar šaukinėti, niekas negirdi. Jei koks nors netyčia truputį nugirsta, pasukioja pirštą ties smilkiniu ir vėl palieka mane vieną sau ūkauti. Žurnalistai ignoravo bet kokias siūlomas publikacijas ir netgi neatsakydavo į žinutes.

 

Padariau tai dėl to, kad neturėjau kitos išeities – arba tai, arba nuleisti rankas. O kadangi nuleisti rankų vien dėl to, kad man kažkas nesiseka, man neleidžia tikėjimas (sėkmingos asmenybės mąstymas), beliko tik ta vienintelė išeitis.

 

To, ką padariau, visai nesigailiu ir šiandien vėl nedvejodamas padaryčiau tą patį. Tai visai nereiškia, kad man patinka stebėti save niekinančią visuomenę ar kad norėčiau, jog drabstymasis purvais tęstųsi kuo ilgiau. Todėl ir parašiau šį straipsnį, kad paaiškinčiau, ko tuomet siekiau (ir dabar siekiu), ir ties kuria riba turėtume traukti į save vadžias.  

 

2008 metais buvo įprasta drabstyti purvais internete atskirus asmenis, tačiau niekas neniekino lietuvių kaip visumos. Priešingai, vyravo tradicinė ortodoksija, kad lietuvių tauta ar liaudis visada tik puiki ir tik teisi, bet ją nuolatos paveda niekšai politikai ar šiaip visuomeniniai išdavikai. Dėl to jie, vargšeliai, taip amžinai ir kenčia.

 

Sėkmingos tautos idėja ėmė griauti šį mitą ir rodyti, kaip netinkami tautiniai papročiai ir save apgaudinėjantis mąstymas ir sukuria mums tokius politikus ir kitus nenaudėlius, kuriuos vėliau liaudis verčia atpirkimo ožiais. Apie tai neišsiplėsime, nes šia tema parašyta visa knyga, kurią ir siūlau perskaityti, jei to dar nepadarėte.

 

2008 pabaigoje – 2009 pradžioje, kai ši idėja buvo paleista, visuomenės reakcija buvo labai silpna. Pradėjau tikrinis – gal ši idėja iš tiesų neverta dėmesio, neteisinga ar net žalinga? Kelias savaites auditavau savo naujuosius įsitikinimus. Tuo metu dar kartą įsitikinau, kad visi tik skendi žalinguose mituose ir visai nerodo jokio noro padėti juos ant tiesos svarstyklių. Kaip minėjau, teliko dvi išeitys – nusileisti masėms arba tapti disidentu. Tačiau man toks pasirinkimas iš tiesų reiškė, kad pasirinkimo neturiu.

 

Tuo metu jau buvau pradėjęs studijuoti judaizmą ir klausiausi Icchako Weinbergo paskaitos apie tai, kaip sustabdyti visuomenės slydimą į amoralumą. Jo pateikta išvada – tai, kas amoralu, neteisinga ar žalinga turi būti užpilta rūgščia paniekos ir patyčių ugnimi. Mes visuotinai turi smerkti tai, kas baisu ir amoralu. Jei, pavyzdžiui, į negimusių kūdikių žudymą (abortus) visuomenė žiūrėtų ne kaip į medicininį veiksmą, o kaip į žudymo aktą, ir į tai reaguotų tarsi kaip į mirties stovyklos buvimą mūsų pašonėje,  tuomet abortų būtų nepalyginamai mažiau, o mes neišgyventumėme demografinės krizės. Tai, kas netoleruotina, neturi ir negali būti toleruojama – tokia svarbiausia rabio I.Weinbergo mintis. Visi, kurie toleruoja netoleruotina, yra ne visiškai žmonės dvasine šio žodžio prasme.

 

Visuotinio abejingumo ir ignoravimo lauke, kuriame tuomet buvau atsidūręs, man tai buvo vienintelė galima priemonė – pradėti skleisti panieką tiems, kurie gyvena mele, yra su tuo visiškai susitaikę, ir visai nejautrūs įspėjimams, kad tokia egzistencinė pozicija veda tik į žlugimą ir neviltį. Apie žmones, kurie manęs negirdi ir nenori girdėti, pradėjau sakyti ką galvoju. Kartais gal kiek sutirštinant spalvas, tačiau iš esmės tik sąžiningai.

 

Esu neprievartos šalininkas. Maniau ir tebemanau, kad mano idėjos turi teisę įsitvirtinti lygiai tiek, kiek atranda šalininkų. Idėjų negalima primesti. Kaip atskleidė garsus rusų disidentas V.Bukovskis, jėga primesti kitam idėją yra nusikalstama. Tačiau tai nereiškia, kad mano idėja neturi teisės pakovoti dėl vietos po saule, ir pasistumdyti idėjų lauke, jei to reikia, gana agresyviai. Pavyzdžiui, tėvai kartais taip pat gana agresyviai perša vaikams savo idėjas. Kaip dažniausiai vėliau paaiškėja, vaikai dėl to gali tik padėkoti.

 

Tad 2009 metų pradžioje, ypač įpusėjus metams, pradėjau gana agresyvią kampaniją už STI idėjas. Tuos, kurie jų pasirenka negirdėti, neapmąstyti ir nesuprasti pradėjau vadinti epitetais, kurių, mano supratimu, jie nusipelno: slunkiais, bukagalviais, žygiuojančiais iš vienos nevilties į kitą neviltį, bėgliais nuo tiesos ir pan. Kadangi nenoras išgirsti buvo visuotinis, pradėjau sakyti, ką iš tiesų galvojau: kad lietuviai susikūrė savo tautą ant mitų, kurie šiuos dabar smaugia ir kankina, o šie tylomis savo kančiomis mėgaujasi. Jei nesimėgautų, apmąstytų kokiu būdu atsidūrė esamoje padėtyje, pasidarytų reikiamas išvadas ir nelaimes pakeistų sėkmėmis. Puikių pavydžių, kad tai galime padaryti jei tik pasiryžtume, buvo per akis. (Apie klaidingų visuomeninių įsitikinimų žalą rekomenduočiau šį straipsnį).

 

Dabar jau STI idėjos pradėjo susilaukti reakcijos. Suprantama, dažniausiai negatyvios. Buvau paskelbtas išdaviku, žydų pakaliku, t.t. Į tai atsakydavau, kad jie skendėja mele, saviapgaulėje, o tai anoks patriotizmas. Ant iliuzijos gerovės nepastatysi. Kurį laiką mėginti galima, susidaro iliuzija, kad kažkas iš to pavyksta, tačiau anksčiau ar vėliau melo kortų namelis sugriūva. Vienintelė išeitis tvariai gerovei sukurti – paisyti tikrovės, ypač dvasinės tikrovės. O pastaroji, kaip rodo mano ilgai ir kruopščiai atlikinėta analizė, yra judėjų pusėje.

 

Tada pradėjau naują antpuolį – prieš krikščionybę. Įsitikinau, kad senus mitus mūsų sąmonėje laiko krikščionybės įpūstas „taurus tikėjimas“. Žmogus „šventai“ tiki, kad jo įsitikinimas yra didžiai taurus ir atves jį į išganymą. Abejoti įsitikinimu – reikštų išduoti savo tikėjimą, o be tikėjimo amžiams skendėsi pragare. Dėl šios įtakos lietuviai laikosi žalingų įsitikinimų kaip šuo kaulo. Jokiais sveikais argumentais neišmuši. Nesvarbu, ką tie įsitikinimai reiškia praktiškai, kiek žalos padaro – jie laikomi šventa karve. Taigi uždaras ratas – klaidingi įsitikinimai veda į žlugimą, o žlugęs žmogus kaltina ką tik nori, tik nieku gyvu ne savo įsitikinimą. Tai – svarbiausia nesiliaujančių tautos nesėkmių priežastis.

 

Ši taktika – niekinti tai, kas niekinga – suveikė. Vis daugiau žmonių prasikrapštė akis ir į savo tautą pažvelgė be rožinių akinių. Maždaug po dviejų metų – 2011 pabaigoje – lietuvybės romantizavimo beveik nebeliko, visi varžėsi kas uoliau pakritikuos tautiečių įpročius ir šleivas vertybes.

 

Tačiau nepasakyčiau, kad tai buvo STI ir mano asmeninis triumfas. Nemaža dalis kritikuotojų tai darė dėl visai kitokių priežasčių. Mano pirminis sumanymas buvo paleisti paniekos rūgštį tam, kad tautiečius supurtyčiau ir priversčiau pamąstyti. Ir, žinoma – galiausiai padaryti išvadas, pasikeisti ir pradėti atitinkamai elgtis. Tačiau saviniekos vajui įsibėgėjus tai buvo pradėta daryti dėl visiškai priešingos priežastis – kad nieko nereikėtų daryti ir keisti. Pavyzdžiui, buvo paleistas (ne mano darbas) toks priežodis, kad Lietuva – maža šalis, todėl mes nieko negalime.

 

Kaip ir asmens atžvilgiu, kritika tautos atžvilgiu gali būti konstruktyvi, gali būti ir destruktyvi. Žydai sako, kad jei myli žmogų – jį sudrausminsi, panašiai kaip sudrausmina mylintys tėvai savo vaikus. O tie, kurie nemyli, laido patyčias tam, kad dvasiškai sunaikintų. Manau, kad ir čia taip pat.

 

Šiandien darau sau išvadą, kad, ko gero, toks destruktyvus saviniekos vajus buvo neišvengiamas. Štai kodėl. Priežastis, kodėl tauta iš pradžių „negirdėjo“ kritikos mums atskleis ir svarbiausią mūsų nacionalinių nelaimių šaknį. Tai, kiek man pavyko nustatyti, yra mūsų nelaimių nelaimė, kuri  užtikrina kad mūsų nelaimės nesibaigtų.

 

Kas tai galėtų būti? 5 metus gilinuosi į tautinių nesėkmių priežastis ir būdus joms įveikti. Per šį laiką, manyčiau, prisikasiau iki esmės. Manau, kad tai dugnas, ieškojimų pabaiga. Na, bent jau šiuo metu nesitikiu  rasti nieko svarbesnio.

 

Mūsų svarbiausių nelaimių priežasčių priežastis – tai nerašytas, tačiau visuotinai polinkis vengti prasmingų pastangų. Pasitaupyti. Neatlikti visko iki galo. Ten, kur įmanoma, atidėti. Nepalaikyti kito žmogaus, jei tai neatneša man konkrečios naudos. Nelįsti ten, kur pavojinga. Nepraleisti su vaikais pakankamai laiko, nes tai išerzina. Ir taip toliau.

 

Jei visa tai darytume, tai reikštų didesnį krūvį mūsų psichikai. Galva kaistų. Jei turėtume didesnių tikslų, rinktumėmės ne tai, kas lengviau, o kas didingiau. Tuomet keistume savo įpročius ir elgtumėmės daug protingiau. Tačiau tai reiškia, kad tektų pasitelkti daugiau pastangų. O mes esame instinktyviai įpratę pastangų vengti. Vaikystėje mus mamos lepino, pratino nepersitempti. Mes kaip kūdikiai esame linkę automatiškai vengti to, kas skausminga (Apie naudingąją skausmo pusę).

 

Taigi lietuvio sąmonė automatiškai vengia to, kas skausminga, ir linksta prie to, kas malonu. Todėl mes neprotestuojame prieš valdžios piktnaudžiavimus, bet slampinėjame po prekybos centrus. Mes nepadarome savo darbo taip gerai, kaip galėtume padaryti, o tik būtiną minimumą, kad viršininkas ar klientas galvos nenusuktų. Nesimokome, jei neužduoda. Neskaitome rimtų knygų, o niurksome prieš televizorių. Neatsisakome žalingų įpročių, o tik save ir artimuosius apgaudinėjame, kad tokių neturime. Nenorime kurti šeimų, o jei sukurtame – auginti vaikų.

 

Kaip matote, sėkmingas gyvenimo būdas pareikalautų visai kito lygio pastangų. Todėl žydų rabiai moko, kad žmogus už malonumą moka skausmu. Jei norime gražaus gyvenimo, tai jį turėsime tik prieš tai paaukoję gausybę pastangų. Pasitaupysime – kursime priešingybę, t.t. į savo gyvenimą prisišauksime nemalonumų.

 

Vietoj to kiekvienas savęs turėtume po 10 kartų per dieną savęs klausti svarbiausio iš visų klausimų, kurį pateikė JAV lektorius Jim‘as Rohn‘as: kuo, darydamas tai, ką dabar darau, aš tapsiu. Kuo darydamas tai, ką dabar darau, aš tapsiu. Nepamirškite to savęs to labai dažnai klausti – to savęs dažnai klausiantys neišvengiamai taps didingomis asmenybėmis.

 

Esu įsitikinęs, kad tai ir buvo priežastis, kodėl taip ilgai niekas nenorėjo girdėti ir apsvarstyti STI idėjų. Jos iš mūsų reikalauja daug daugiau pastangų. Tai lygiai taip pat paaiškina, kodėl įsisuko naikinantis saviniekos vajus – vėlgi tam, kad, kai visi jau pamatė, kad mūsų gyvenimo būdas nėra optimalus, ir kad yra geresnių alternatyvų, nereikėtų imtis rimtesnių pastangų.