Lietuvoje įprasta religiškai saugoti tai, kas neveikia ir kenksminga. Pavyzdžiui, apsidairius matysime gausybę pavyzdžių ir jokių išimčių, kad šalys, perėjusios į protestantizmą, pakėlė savo išsivystymo lygį ir sustiprėjo to nepadariusių šalių atžvilgiu. Visgi tai netrukdo dideliai daliai gyventojų savo Bažnyčią laikyti angelu sargu ir kelrode žvaigžde. Pasekti protestantų pavyzdžiu jie kažkodėl neketina ir to net nesvarsto – katalikybė, sako, yra mūsų tautinė tradicija.

 

Tai tik vienas pavyzdys, kai tautinė tradicija šaliai labiau kenkia nei padeda. Keli kiti pavyzdžiai – nusikaltimų toleravimas (Neteisk ir nebūsi teisiamas, Kuris iš jūsų be nuodėmės, tegu meta į mane akmenį, Nugalėk blogį gerumu ir t.t.), kas leidžia įsigalėti nusikalstamumui tiek pačioje Bažnyčioje, tiek valdžioje, tiek gatvėse (gaujų pavidalu). Lietuviai, priešingai, priešiškai sutiks idėjas, kurios kraštui būtų naudingos: pavyzdžiui, raginimas mokytis iš žydų daugelio nurašomas kaip kvietimas atsisakyti lietuvybės arba „tapti žydų vergais“. Lietuvoje apskritai nepakančiai žiūrima į išprusimą – tą rodo visų inteligentiškų žmonių pasisakymų dergimas internete. Vietoj to mėginama išsiversti su „šventu tikėjimu“, kuris žada, kad nežinančiam, bet šventai tikinčiam bus dangus.

 

Visa tai sukuria šalyje be galo slogią, kone nepakenčiamą atmosferą, kai valdo savanaudiškos nebaudžiamos grupuotės, gyventojai ilgai tai nuolankiai toleruoja, o po to pratrūksta nevaldomu pykčiu, kuris grasina sugriauti viską iš eilės. O po pykčio proveržių pamažu ir vėl įsigali grupuotės (tos pačios ar jau kitos), ir vėl viskas iš naujo. Ir tam galo nematyti.

 

Sveikas protas reikalauja prisisėsti ir pamąstyti: ar aš iš tiesų noriu toks būti, ar man pritinka su tokiais būti? Tą patį pradžioje pataria ir pats Kristus: „Medį iš jo vaisių pažinsi. Ar galima skinti vynuogių nuo erškėčių, arba figų nuo usnų? Geras medis negali negerų vaisių nešti, o negeras medis negali gerų vaisių nešti. Kiekvienas medis, kuris gerų vaisių neneša, nukertamas ir metamas į ugnį“ (Mt 7 16 – 19).

 

O mes ką darome? Vietoj to, kad savo ydas mestumėme į ugnį, apgaubiame jas tautiškumo skraiste ir saugome kaip „nacionalinę vertybę“. Ryškiausi to pavyzdžiai – atsisakymas lavintis, puoselėti savo charakterį, periminėti geras užsienio praktikas ar palaikyti šviesas iniciatyvas. Jei tai neveda prie pinigų (sau), tuomet pasitaupysiu, mąsto sau tūlas lietuvis. Garsiai sako: „Vis tiek nieko čia nepakeisi...“.

 

Tokioje dvokiančioje kūdroje mums mirkstant, ateina nacionalistai ir pareiškia: visos mūsų bėdos – dėl tautinių vertybių atsisakymo! Kadangi silpni dvasia lietuviai išsivažinėja, o užsieniečiai čia nusipirko keletą hektarų žemės, dar koks 100 kinų į Lietuvą atsikėlė, tai mūsų nacionalinėms vertybėms kyla didžiulė grėsmė!

 

Jie siūlo visus matuoti pagal aukščiau aprašytų „tautinių vertybių“ kurpalių ir tuos, kurie jo neatitinka, žymėti kaip potencialiai pavojingus senai garbingai tautai, kuriai būtina bet kokia kaina išlikti.  Jie nesiūlo jų varyti iš Lietuvos, tačiau su sąlyga, kad jie prisieks ištikimybę lietuviškam gyvenimo būdui.

 

Kitaip sakant, tai fundamentalistinis mąstymas, kuris bėdas siekia išspręsti globojant tai, kas šias iš pradžių ir sukėlė. Ir priešingai – visa, kas galėtų išgydyti sergančiojo simptomus – uždrausti ir ligonį prie vaistų neprileisti. Panašiai kaip islamas, kuris atsilikimą siūlo įveikti slopinant pažangą.

 

Todėl esu toks nepakantus toms tautinėms eitynėms ir todėl ir Jums siūlau jų nesieti su lietuvybe. Jei lietuvis iš tiesų nori išsikapstyti iš kaklą gniaužiančių bėdų, jis turi susitvarkyti savo tautinį charakterį – ydas, kaip medžius, kurie neduoda gerų vaisių, sumesti į ugnį, ir vietoj to pasisodinti naujų medžių. Kitaip sakant, kiekvienas doras lietuvis turėtų permąstyti savo vertybes ir pasirinkti tokias, kurios jam padėtų, o ne kenktų.

 

Šį kartą praleisime, ką konkrečiai savo tautiniame charakteryje lietuvis turėtų pasiryžti keisti, tačiau tokiai mažai tautai kaip mes tai privalo būti ne tik veiksmingos, bet ir kitataučius žavinčios vertybės. Kitaip sakant, laikas mus sugrįžti į Europą ne tik teisine, bet ir vertybine prasme. Užimti savo vietą Europos tautų šeimoje kaip garbinga ir kitiems ką tai duoti galinti visuomenė (šiai dienai Lietuva yra didžiausia išlaikytinė, didžiausias ES paramos dydis vienam gyventojui tenka Lietuvai).

 

Tuo tarpu didžialietuviais ir garbingais patriotais save matantys senų ydų globotojai žengia į gatves ir marširuoja su šūkiu „Lietuva lietuviams“. Tai tarpukaryje visoje Europoje buvęs populiarus lozungas. Visi, pradedant nuo vokiečių, įsijautę įtikinėjo, kad toks lozungas yra skirtas tik nacijai sutvirtinti, jokios grėsmės kitataučiams tikrai nekelia. O šiais laikais, kai tas lozungas turi tokią neigiamą konotaciją, padorus žmogus tikrai neturėtų dėstyti, kad jis reiškia visai ką kita. Daug geresnė išeitis – imti ir pakeisti tą šūkį kitu, išvalant jį ir nuo fašistinių konotacijų. Tačiau nacionalistai to nė už ką nesutinka padaryti, tvirtindami, kad tai „šventa“.

 

Turime suvokti, ko tie eisenos dalyviai atrodo kitų tautybių akimis. Pažvelkime į tai žydų perspektyvos. Žydai mato, kad yra atgaivinami seni lozungai, kurie jų giminaičius nuvedė prie holokausto duobių. Eisenoje žygiuoja ne tik senyvi pensininkai, bet ir vienas kitas aiškiai neonaciškai atrodantis jaunuolis. Iš tiesų, pasikalbėjęs su tautininkais gavau jų patvirtinimą, kad jų partijoje dalis asmenų – akivaizdūs neonaciai. Tik jie tikina, kad su jų įtaka partijoje uoliai kovojantys.

 

Įsivaizduokime, socialdemokratai į save gretas įsileistų keletą burokevičininkų, kurie viešai propaguotų sovietinę nostalgiją ir Lietuvos nepriklausomybę skelbtų kaip „didžiausią geopolitinę katastrofą“. Ar nacionalistai neturėtų pretenzijų visai socialdemokratų partijai, jei jie savo gretose toleruotų, kas absoliučiai netoleruojama? Tačiau patys nacionalistai kaip tik tai ir daro. Globoja, gina tuos neonacius ir aiškina, kad senas šūkis jau seniai niekam nekelia grėsmės, o visi jam nepritariantys – kvailiai ir (ar) lietuvių priešai.

 

Kai pradėjau propaguoti, kad žygiuoti kartu su neonaciais ir skelbti seną jų šūkį – gėda patiems lietuviams, buvau apšauktas kolaborantu, žydpalaikiu, parsidavusiu agentu ir t.t. Manau, tokių argumentų nacionalistai nėra pajėgūs blaiviai apsvarstyti, nes šie pavojingai užsipuola jų „šventą tikėjimą“ – o būtent, tai, kad lietuvis visada iš esmės tik teisus, tačiau jam amžinai ramybės neduoda aplink šmirinėjantys užsienio priešai ir vidaus išdavikai.

 

Todėl aš visgi manau, kad eisenoje žygiuoja ne lietuviai, o laike ir vertybėse pasiklydę laukiniai, propaguojantys tai, ką mums savyje gyvybiškai svarbu įveikti. Jei kaip tauta norime turėti ateitį, turime pripažinti, kad šiandien didžiausią žalą Lietuvai daro ne užsieniečiai ir ne tautinės mažumos, o patys lietuviai, per dvidešimt metų gana įtikinamai įrodę savo nesugebėjimą tinkamai tvarkytis savo kieme. Todėl tautininkų pastangos turėtų būti nukreiptos ne prieš kitus, o prieš pačius save ir savo pačių labui. Mums reikia ne daugiau lietuvybės, o kad ta lietuvybė duotų daugiau gerų vaisių.