Žiniasklaidoje nuolat pasirodo straipsnių ir atsiliepimų, analizuojančių taip vadinamus „Kedžio gerbėjus“. Tačiau mėginimų konkrečiau apibūdinti priešingos stovyklos šalininkus dar neteko matyti. Pažvelkime į juos iš arčiau. Kokie tai žmonės, kas juos motyvuoja remti šioje istorijoje L.Stankūnaitę ir kodėl jiems taip nepatinka „kedofilai“?

 

Esu nemažai diskutavęs su taip vadinamais „Stankūnaitės šalininkais“ ir visuomet atidžiai įsiklausau į jų argumentus. Jie nori pasakyti, kad N.Venckienė yra apsukri aferistė, naudojanti savo teisinę patirtį ir žinias visiškai neteisiniams tikslams, o jos brolis – neva kontrabandininkas, kuris šioje byloje ėmėsi atvirai nusikaltėliškų priemonių. Todėl jiems atrodo, kad ši istorija kelia grėsmę teisinei valstybės sandarai, todėl būtina šiuos aktyvistus kuo greičiau sutramdyti. Atitinkamai, visi, kurie palaiko N.Venckienę – savivaliavimo ir apgaulės šalininkai ir (ar) aukos.

 

Tačiau tai tik racionalioji jų požiūrio pusė. Daug su jais diskutuodamas įsitikinau, kad toje pusėje emocijos smarkiai ima viršų. Sakyčiau, jos sudaro bent 90 proc. jų motyvacijos. Tos emocijos pasireiškia gilia panieka N.Venkienei ir ją palaikantiems. Tai gana suprantama, nes toks dažnas oponentų rodymas kaip baisios gaivališkos minios negalėjo nepalikti savo pėdsako.

 

Emocinis filtras neleidžia „Stankūnaitės šalininkams“ priimti akivaizdžių faktų. Jie po senovei laiko „kedofilus“ tamsia neišsilavinusia minia, nepaisant to, kad jų gretose rasime nemažai teisininkų, sovietmečio disidentų, seimo narių, nepriklausomybės akto signatarų, rašytojų, menininkų ar visuomenės veikėjų, netgi Konstitucijos kūrėjų. Taip netgi prieita iki to, kad šio judėjimo, kuriame dalyvauja dauguma sovietmečio disidentų, dalyviai buvo prilyginti stribams ir sovietmečio budeliams. O tai jau visai neadekvatus tikrovės suvokimas.  

 

Šios nuomonės atstovai vienodai iškreiptai vertina ir teisinius N.Venckienės veiksmus. Diskusijas jie pradeda ne nuo blaivaus argumentavimo, ką konkrečiai ši moteris yra bloga padariusi, tačiau nuo emocinio apibūdinimo, kokia ji klastinga, pavojinga ir kokie niekingi visi tie, kuriuos ji „apsuko apie savo pirštą“. Po to seka kaltinimai, kokie nesupratingi tokių akivaizdžių tiesų nepriimantys „jos gerbėjai“. Tik po tokio paniekos ir pagiežos pliūpsnio įmanoma pereiti prie argumentavimo.

 

Nenorėčiau varginti jūsų įvairiomis smulkmenomis, kaip jie pagrindžia tokį pradinį savo neapykantos pliūpsnį. Svarbiausia yra tai, kad jie nelinkę atkreipti dėmesį į tai, kad valdžia šioje byloje yra padariusi apie 200 teisinių pažeidimų, kas daro visą procesą niekiniu teisės požiūriu. „Stankūnaitės šalininkai“ neginčija, kad tų pažeidimų yra daug ir kad jie esminiai. Tačiau ties tuo apsistoti jie nelinkę, o kalbą kreipia į N.Venckienės personaliją ir kokie buki „Kedžio gerbėjai“.

 

Svarbiausia čia yra tai, taip vadinami „Stankūnaitės šalininkai“ nenori nei matyti, nei girdėti apie gausius valdžios daromus pažeidimus šioje byloje. Jie paprasčiausiai pageidautų šią dalį praleisti. O ši aplinkybė nusipelno ypatingo dėmesio.

 

Taip išeina, kad nemaža dalis visuomenės, įskaitant ir žinomus visuomenės veikėjus, stengiasi nepastebėti ar pridengti valdžios įvykdytus įstatymų pažeidimus. Kodėl jie taip stengiasi?

 

Anksčiau ilgą laiką esu diskutavęs krikščionybės klausimais. Ten susidurdavau su panašiu požiūriu – nesvarbu kiek Bažnyčios atstovai ankstesniais ir šiais laikais yra pridarę nusikaltimų, Bažnyčia dėl to negali būti kalta, nes ji šventa! Deja, tačiau čia atrandame lygiai tą patį – mūsų oponentai nelinkę kritiškai ir sistemiškai vertinti valdžios nusižengimų šioje istorijoje. Jie mieliau skleistų panieką šiuos nusižengimus viešinantiems ir prieš juos protestuojantiems.

 

„Stankūnaitės gerbėjams“ nelengva priimti, kad iš tiesų tai ne kova dėl N.Venckienės, D.Kedžio ar dar kokios kitos personalijos, o kova prieš sistemingus piktnaudžiavimus teisėsauga. Man susidarė įspūdis, kad jie šią istoriją vertina panašiai kaip sirgaliai sporto varžybas: svarbu tik kad mūsų komanda laimėtų, o kokiomis priemonėmis – nekvaršiname sau galvos.

 

Todėl jie nėra linkę pripažinti N.Venckienei teisių, kurias numato teisinės valstybės įstatymai. Pavyzdžiui, (nuoširdžiai) gerbiama A.Maldeikienė, kai jos paklausiau, ar teisėsauga turėjo deramai tirti šią bylą nuo pat pradžių, atsakė taip:  Kai ateina kontrabandininkas ir kliedi ir dar rodo kažkokius šlykščius filmus (beje buvo ir man galai žino kodėl atsiuntęs, iškart supratau kad psichas) apie SAVO dukrą, reikia iš karto kviesti psichiatrus, o ne bylą motinai kelti. Nors žinoma, kai jis 15 metų vaiką atsivedė, būdamas bernas kaip reikiant, jam turėjo būti iškelti byla už tvirkinimą. Dėl kūrėjų. Galima tik apgailestauti, kad šalies Konstituciją kūrė žmonės be proto, kurie neturėdami įrodymų daro sprendimus. Gėda ir gaila“.

 

Visiškai neteisinis mąstymas. Net jei pareiškimą atneša ir kontrabandininkas (nors taip ir neturėjau progos įsitikinti ar tai tiesa, tačiau – ir vėl – nesileiskime į personalijų aptarinėjimą), suviliojęs 15 metų merginą, teisėsauga turi atlikti deramus veiksmus. Jai privalu pareiškimą išnagrinėti ir atiduoti į teismą arba nutraukti nagrinėjimą. Vietoj to – faktas, kurio niekas nemėgino ginčyti – ši byla pirmus du metus nesusilaukė deramo teisėsaugos dėmesio.

 

Tad po „Stankūnaitės šalininkų“ panieka ir beatodairišku smerkimu slypi tai, kuo jie kaltina „violetinius“: neteisiniu mąstymu ir nenoru priversti valstybę, kad ji elgtųsi pagal įstatymus. Jie užmerkia akis ar net teisina valdžios vykdomus gausius įstatymų, vaikų teisės konvencijos, Konstitucijos pažeidimus. 

 

Galiausiai, man toks „Stankūnaitės šalininkų“ elgesys primena 1987-uosius, kai buvau 10 klasėje ir visi draugiškai turėjome pasmerkti „reakcinguosius nacionalistus“, kurie išdrįso pasirodyti visuomenėje, prie A.Mickevičiaus paminklo tvirkino tarybinę liaudį kalbomis apie Molotovo – Ribentropo paktą bei Lietuvos laisvę.

 

Taigi su šiais žmonėmis diskutuoti reikia nesileidžiant į personalijų aptarinėjimus. Tas šito, anas kito šalininkas – „Lietuvos ryto“ mums primestos propagandinės klišės, kurios nukreipia dėmesį nuo esmės - gausūs įstatymų pažeidinėjimai, kuriuos vidury baltos dienos sau leidžia teisėsauga. Primygtinai juos raginti  išreikšti savo poziciją šiuo esminiu klausimu. O jei jie vis atsisako tai padaryti ir vis kalbą kreipia į šalį, galime pavadinti juos panašiu stiliumi, kuriuo vadina protestuotojus prieš piktnaudžiavimą teisėsauga: valdžios nusikaltimų gerbėjai.