Holokaustu rimtai domėjausi kelerius metus, išverčiau su kolegomis knygą šia tema, ne kartą raginau, kad lietuviai nusimestų kaukes ir pripažintų savo tragišką vaidmenį šiuose įvykiuose. Tačiau vis toliau bestudijuojant susidariau įspūdį, kad dalinai neteisūs pateikdami holokausto tragediją ir patys žydai. Šį kartą – atvirai ir geranoriškai apie tai.

 

Ši tragedija žydų radikalų pateikinėjama daugmaž taip: iki karo žydai ramiai gyveno su lietuviais, netrukdomai vystė savo kultūrą, pasiekė svarbių laimėjimų. Tačiau štai užėjo nacių okupacija ir iš pakampių išlindo visi antisemitai. Atsiskleidė tikras lietuvių veidas, nes aštriadančiai žudė, ir praktiškai nebuvo kas aukas užstotų. Tas neva rodo, kokia gili ir baisi neapykanta tvyrojo visą laiką. Savo pasakojimą apie idilišką gyvenimą prieškarinėje Lietuvoje žydai paprastai baigia sakiniu, kad holokaustas (visiems laikams) nutraukė taikų bendruomenių sugyvenimą.

 

Tačiau jei lietuviai buvo labiausiai atsakingi už suorganizuotas žudynes ir jei jie jau seniai laukė progos nuleisti žydams kraują, tuomet jiems (iš pavardžių galėčiau paminėti Dovidą Katzą, Sergejų Kanovičių, Efraimą Zuroffą) derėtų paaiškinti, kodėl prieškario Lietuvoje žydų gyvenimas buvo, jų pačių pasakojimu, toks ramus ir taikingas? Lietuviai savo valstybėje, jei jau buvo pritvinkę tokios nežabotos neapykantos, ir be nacių būtų galėję vykdyti žudynes.  

 

Antra. Jei pažiūrėtume į holokausto eigą sovietų ir nacių okupuotoje Lenkijoje, tai pamatytume, kad 1939-1940 metais nacių okupuotoje dalyje jokio baisaus žudynių protrūkio nebuvo (buvo keli gana nedideli pogromai, kuriuose žuvo iki 100 žmonių). Tačiau naciams 1941 m. įsiveržus į Bialystoko vaivadiją, vietiniai gyventojai iškart pradėjo vykdyti masines žudynes panašiai kaip Lietuvoje. Tad jei Lietuvoje galima mėginti kaltinti lietuvius ilgai tramdytu siekiu žudyti, tai Lenkijoje toks proveržis kažkodėl sutapo su politine Stalino okupuotų vaivadijų riba. Aiškiai matome, kad buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje naciai paprasčiausiai vykdė kitokią politiką, o ne kad žmonės čia buvo labiau pritvinkę nevaldomos neapykantos.

 

Trečia. Netiesa, kad visi žydšaudžiai buvo savanoriai (žinoma, buvo ir tokių, kurie žudė ir be nacių paliepimų). Taip, būsimieji žydšaudžiai savo noru įstodavo į nacių tarnybą, tačiau jiems anaiptol nebuvo pasakojama, koks bus jų darbas. Prieš keletą metų man teko vertėjauti škotų žurnalisto ir vieno žydšaudžio pokalbio metu. Šis pasakojo, kad juos nuvežė į „akcijos“ vietą. Priešais būrį – nuogai išrengtos aukos. Už jų – nacių kareiviai su automatais. Šiam būriui buvo įsakyta šaudyti, o jei ne – juos pačius nušaus už jų stovintys nacių kareiviai. Vienas iš jų būrio atsisakė, ir jį bemat suvarpė nacių automatininko kulkos. Būrys pradėjo šaudyti... Visa tai žydšaudys pasakojo apsipylęs ašaromis ir sakė negalįs sau atleisti to, ką padarė.

 

Ketvirta. Šiukštu negalime palyginti holokausto su komunistų atliktomis žudynėmis, nes tai atseit visiškai skirtingi dalykai. Viena jau pati neurozė – nedrįskite net sugretinti ir pažiūrėti kas iš to gaunasi! – rodo, kad čia kažkas ne taip.

Dėl to, kad holokaustas išsiskiria iš kitų prieškario ir karo meto žudymų epizodų, sutinku iš dalies. Iš pradžių dėl ko nesutinku. (Dėl ko sutinku – 10 paragrafe). Tai, kad komunistai žudė ir trėmė pagal socialinę padėtį, o naciai pagal tautybę – anaiptol ne toks jau esminis skirtumas. Komunistai taip pat nesiaiškindami sušaudė ar (ir) susodino į vagonus visus tuos, kurie turėjo, jų normomis, per daug turto, išnaudojo (t.y. samdė) bent vieną varguolį, kurie Lietuvos valstybėje užėmė nors kiek svarbesnę padėtį. Tai buvo ne kas kita, kaip sulėtintas lietuvių genocidas – išvežti į Sibirą visus, kurie mokėjo mąstyti savarankiškai, kurie gebėjo organizuotis, o jau tada likusią masę galėsi minkyti kaip tik nori. Nepamirškime, kad komunistai manė atėję ilgam ilgam, tad jie jautėsi turį daugiau nei pakankamai laiko tautų genocidui įvykdyti. Beje, naciai taip pat dalį žydų pasiliko kaip vergų darbo jėgą, ir juos sunaikino tik prieš pasitraukiant.  

 

Penkta. Mums taip pat draudžiama galvoti ir garsiai teigti, kad žydai galėjo būti šiek tiek ir patys atsakingi už holokausto tragediją. Tai atseit nehumaniška ir tik visiški išgamos gali tvirtinti, kad taip gali būti.

 

Ką gi, įsiterpti tokioje situacijoje, kai visi privalgę politkorektiškumo normų privalomai supratingai tyli – mano specializacija ir misija. Tegu pernelyg neįsižeidžia žydai skaitytojai, nes, kaip sakoma, Talmude, "D-vo parašas yra tiesa". Mums derėtų sužinoti, ką apie holokausto tragediją kalba patys rabiai, ką apie tai mums galėtų nurodyti Tora. O rabiai nuolatos pabrėžia, kad patikima žydų apsauga – tik dvasinių įstatymų (Toros) laikymasis. Jie pateikia gausybę pavyzdžių iš istorijos, kai nusigręžimas nuo Toros žydams baigdavosi ypatingai liūdnai.

Apie tai, kas žydams gresia jei jie paliks Viešpatį, pasakojama Pakartojimo knygoje 28 skyriuje. Tada žydų darbo vaisius susirinks kitos tautos, žydai badaus, bus priversti valgyti savo vaikus, jų miestus apguls tolima tauta su erelio ženklu, jie bus išsklaidyti ir (ar) pražudyti.

Tad žydų rabis sako, kad jų tautai nėra ko bijoti, jei jie laikosi Toros priesakų ir vykdo savo dvasinę misiją – būti šviesa pasaulio tautoms. Tačiau kai nuo šios misijos nusigręžia, iškyla daugybė nemalonių aplinkybių, tokių kaip, pavyzdžiui, aštriadančiai lietuviai.

 

Šešta. Ar tikrai nėra ir negali būti kolektyvinės žydų atsakomybės už žydų kilmės „draugų komunistų“ pridarytus nusikaltimus? Mūsų pasaulėžiūros sistemoje – negali. Judėjiškoje – gali ir yra. Vokiečiai taip pat nukentėjo kolektyviai už savo fiurerio iškėlimą ir jo sukeltas kovas „už vokiečių tautos išlikimą“. Judaizmas tvirtina, kad žydai yra atsakingi vienas už kitą, ir vieno iš jų geri ar blogi poelgiai atsilieps visai tautai. Taip žiūrint, Sovietų Rusijoje žydai nužudė ne vieną milijoną nekaltų žmonių.

 

Septinta. Visa tai, kas parašyta aukščiau, niekaip neatima lietuvių atsakomybės už mūsų dalyvavimą žydų žudymuose. Net jei tarp žydų ir D-vo susiklostė tokie santykiai, kad Jis nutarė išlieti karčiausią rūstybės taurę, mes vis tiek galėjome pasirinkti nedalyvauti. Panašiai kaip samdomas žudikas vis tiek teisiamas kaip žmogžudys jei įvykdė žmogžudystę, nors esminė mirties priežastis,aišku,  buvo žmogžudystės užsakovas. Tačiau jei jau kalbame apie mūsų atsakomybės dalį, tai šioje mėsmalėje buvome tik Viešpaties vėzdas. Ranka buvo naciai, o smegenys, kurie leido rankai smogti - dar aukščiau. Kai mums mėgina pūsti visą kaltę, tai nesąžininga. Suversdami visą kaltę vėzdui šie veikėjai mėgina pabėgti nuo pačių žydų atsakomybės, neišmokti istorijos pamokų.

 

Aštunta. Šiek tiek turėtume užsiminti ir kokios tos istorinės pamokos patiems žydams. Aišku, čia nesu ypatingas žinovas, tačiau jei vadovausimės Pk 28 skyriaus ir rabių mokymu, žydai privalo išlikti ištikimi Toros mokymui. Jie negali nusimesti Mozės įstatymo naštą ir tapti tikrais vokiečiais (prieš karą tai buvo populiariausia mąstymo kryptis tarp Vokietijoje gyvenančių žydų), jie negali pradėti tarnauti komunizmo idealams ir pulti statyti „naują gražų pasaulį“ apeinant Torą. Lygiai taip pat šiais laikais jie negali būti labiau amerikiečiais už pačius amerikiečius ir stoti kovoti už tai, kad sodomijos nuodėmė būtų įteisinta kaip respektabilus elgesys (nes tai, kad homoseksualūs lytiniai santykiai yra nuodėmė, paskelbta Mozės įstatyme, Kristus apie tai nepasisakė).

 

Devinta. Tai, kad žydai neapleistų savo Viešpats, yra ir jų atsakomybė ir prieš pasaulio tautas. Bolševikai patys pripažino, kad be žydų paramos jie nebūtų patekę į valdžią, o patekę jie nebūtų sugebėję jos išlaikyti. Dešimčių milijonų aukų nebūtų buvę. Nebūtų ir fašizmo, nes kol nebuvo komunizmo, nebuvo ir fašizmo. Kai komunizmas pranyko, pranyko ir fašizmas. Komunizmas gyvavo ir kėlė grėsmę tol, kol jį gana plačiai rėmė žydai. Į Sovietų Sąjungos pabaigą žydai dėl komunizmo persigalvojo, pradėjo veržtis iš „tarybinės tėvynės“ į Izraelį, ir sovietija po kiek laiko sugriuvo. Tas man leidžia spėti, kad be žydų paramos sodomijos įteisinimui šis judėjimas išsikvėptų.

Bendrai kalbant, jei jie neklaidžiotų šunkeliais, tai apsaugotų visą pasaulį nuo daugybės nelaimių.

 

Dešimta, ir baigiu. Visgi holokausto istorija liudija, kad žydai yra Išrinktoji tauta. Jei suskirstysime II pasaulinį karą į epizodus iki holokausto ir po jo, tai pamatysime, kad pradėjus planuotai naikinti žydus įsisuko tokia mėsmalė, kad visi žmonės pradėjo stingti iš siaubo. Bibijoje sakoma: „Tas, kuris užgauna jus, užgauna mano akies lėliukę“ (Zecharijas 2:12). Todėl ir mes su žydais turėtume elgtis kaip su savo akies lėliuke. Tai pasaulio akys, mūsų sąžinės rezervuaras, jų rankose raktai į dvasinės tikrovės pasaulį. Mes turėtume žydų maldauti, kad jie rodytų mums teisingai. O jei jau susiklostys toks liūdnas scenarijus, kad žydai atsisakys vykdyti savo dvasinę misiją, tuomet mes turėtume patys kiek sugebėsime perimti jų misiją.